„Kingas“. J.Glinskio galios struktūros ir J.Vaitkaus kūniškumas
Ištrauka
Po kūrybinės pauzės, 1980-aisiais, modernistinio ir žiaurumo teatro dramaturgas Juozas Glinskis pasirodė Kauno dramos teatro scenoje su pjese „Kingas“ (rež. Jonas Vaitkus). Tikrovės pjūvis spektaklyje yra ne tik tragizmo prielaida, bet ir nubrėžia nepajudinamą gėrio – blogio ašį bei reikalauja naujų raiškos formų. J.Glinskio kūryba ne tik siejama su žiaurumo teatru, bet ir iliustruoja prancūzų filosofo Michel Foucault teorijas, pasak kurių galia (išorinės jėgos) tiesiogiai veikia kūno bruožus ir charakteristikas. Autoriaus, kaip ir Gliskio, tiriami nusikaltimo, bausmės, valdžios ryšiai.
„Kingas“ – trijų dalių drama. Pirmojoje pjesės dalyje veiksmas keičiasi nuo internato izoliatoriaus, staigiai peršoka į koridorių, kiemą, Roslevskio kabinetą, vėl į kiemą. Kartais trumpam nusikeliama į kabinetą vien tam, kad autorius parodytų nebylią Eleną arba į bendrabučio koridorių pavaizduoti trumpą skambutį. M.Foucault kalba apie detališkumą, išskirdamas, kokia svarbi ir esminė yra detalė – galios struktūrose, disciplinos metoduose, taip pat ir kūne, kuris yra ypač detalus, panaudojamas išorės struktūroms: „Žmogaus kūnas pakliūva į valdžios mašinerijos reples, jis išnaršomas nuo galvos iki kojų, išnarstomas po kaulelį ir vėl iš naujo sudedamas. Gimsta „politinė anatomija“, kurią galima vadinti ir „valdžios mechanika“. Ji paaiškina, kaip užvaldomi kitų kūnai – ne tik tam, kad darytų tai, ko iš jų norima, bet ir tam, kad veiktų taip, kaip norima.“ Kaip matome, pjesės struktūra taip pat išskirstoma į detales, atskiras erdves, kuriose veikia personažai. Tiek jie, tiek sukuriama scenos erdvė konstruktyvi, narstoma ir skleidžiasi prieš žiūrovo akis.
Reziumė
- Lygis
- Universitetas
- Įkeltas
- Kov 31, 2014
- Publikuotas
- "Informacijos neturime"
- Apimtis
- 7 psl.
Ne tai, ko ieškai?
Išbandyk mūsų paiešką tarp daugiau nei 16600 rašto darbų