Prancūzų avangardo kine analizė

Avangardo sąvoka priklauso XIX a. pab. ir XX a. pr. kultūrai ir menui. Jo kilmė – Prancūzijoje ir Italijoje, iš kurių avangardas greitai paplito po visą Europą, o vėliau ir į kitus žemynus.

Avangardo sąvoka remiasi į politinį ir kultūrinį pamatą. Pirmą kartą avangardas paminėtas prancūzų utopistų-socialistų politinėse programose XIX a. pabaigoje. Henri de Saint-Simon buvo ta įžymi figūra, kuri šią sąvoką ir pasiūlė tam, kad pakeistų modernią industrinę visuomenę į idealią ateities realybę. Saint-Simon vertino menininkus, nes, kaip „vaizduotės žmonės“, jie galėjo ne tik n„išpranašauti“ateitį, bet taip pat ir kitiems parodyti, kokia ta ateitis turi būti.

XIX a. pabaigoje avangardo sąvoka buvo naudojama kultūriniuose debatuose kaip labiausiai pažengusio ir stilistiškai novatoriško meno sąvoka. Avangardas buvo laikomas nauja meno rūšimi, priešinga tradiciniam menui, ieškančia naujų meninės išraiškos priemonių.

Būtent šis kontekstas ir įkvėpė mane nagrinėti prancūzų avangardą – Prancūzijos, kaip tuometinio meninio židinio, bei visiškai naujos, neįprastos, šokiruojančios ir psichologinę laisvę skelbiančios meno krypties nagrinėjimas buvo tikrai įdomus ir naudingas. Manau, jog siurrealistų ir impresionistų darbai padarė didžiulį postūmį tolesniam meno sąvokos supratimui, ir apskritai pasaulio suvokimo pagrindams, kurie prisimenami ir nagrinėjami iki šiol.