Antano Baranausko “Anykščių šilelio“ genezė, semantika, metodas

Kaip teigia Gintaras Lazdynas: ”Kūrinio genezė ir kūrinio semantika, vis dar analizuojamos, išskaičiuojant poetines raiškos priemones, šiuo atveju yra stipriai suaugusios, kadangi pirmąja bandoma atskleisti antrosios paslaptį”. O gal reikia kelti klausimą ar reikia geneze šimtu procentų remtis, aptariant semantiką, ar geriau būtų paieškoti kitų kelių, norint sužinoti kaip susijusi kūrinio semantika, istorinės autoriaus gyvenimo aplinkybės ir tikslai, paskatinę Antaną Baranauską parašyti tokią poemą.

Į akis krito Mikšytės teiginys: “Tai ir buvo tikroji „Anykčių šilelio“ genezė“. Nuo to ir reikia pradėti aiškintis, kokia iš tiesų buvo priežastis, paskatinusi A. Baranauską parašyti savo garsiąją poemą. Ar Mikšytė neklydo, kaip ir daugelis kitų kritikų taip vieningai ir vienareikšmiškai teigdama, jog po Varnių seminarijos retorios dėstytojo Gabševičiaus pasisakymo apie lenkų kalbos dainingumą bei turtingumą ir lietuvių kalbos tinkamumą tik bernams kalbėti, A. Baranauskas supykęs ir įsižeidęs ėmėsi rašyti poemą. Pasak A.Jakšto: „Už tokį lietuvių kalbos įžeidimą poetas pasiryžo atkeršyti“. Taigi, ar tai tikroji „Anykščių šilelio“ kilmės teorija? Arba štai dar viena vieno veikėjo – Riškaus teorija: „Parašyti poemą Baranauską skatino gimtojo krašto grožis. Ar iš tiesų A.Baranauskas, būdamas „didžiu lietuvninku ir gamtos mylėtoju“ sumanė savo kūriniu išgirti lietuvių kalbą ir savo gimtojo šilelio gražumus, kai tuo tarpu pats su tėvu susirašinėjo lenkiškai. Be kita ko, po „Anykščių šilelio“ sukūrimo, susirašinėdamas su kitais profesoriais (L.geitleriu, H.Weberiu) apie poemą niekada nekalbėjo kaip apie poetinį tekstą, bet labiau, kaip apie lingvistinį, dialektologinį pavyzdį. Taigi, iš čia ir kyla kelios kitos, gal būt naujos, modernesnės ir teisingesnė poemos genezės versijos – „Gabšio versija“ ir „Tarmių teorija“. Šias teorijas patvirtina tas faktas, jog A. Baranauskas su „bloguoju“ profesoriumi Gabševičiumi visada palaikė pagarbius ryšius. Tad, ar menamą pyktį turinti poetas, pasiryžęs kerštauti, gali su savo priešu tinkamai santykiauti. Juk ne.