Islamo religijos kultūra: tradicija ir dabartis

Nuo neatmetamų laikų, žmonės siekė kažko aukštesnio, tyresnio, nežemiško. Todėl pradėjo tikėti į gamtą, susikurtas dievybes, antgamtinius reiškinius. Žinoma, suradę bendraminčių jungėsi į bendruomėnes ir taip pamažu kūrė pirmąsias religijas, bei jų papročius, ritualus, tradicijas. Pats žodis religija, kildinamas iš lotynų kalbos. Žodis „religio“ yra veiksmažodinis lotyno kalbos vedinys. Ne vienas mąstytojas ginčijosi dėl žodžio kilmės, bet žinoma, pats žodis nieko nepasako apie žmogaus santykį su dievybe, kurį apibrėžti žodžiais gana sunku. Buitinėje sampratoje „religija“- tai sava religija, šitokia samprata numanomas asmeninis Dievas, garbinamas organizuotoje bendrijoje, vienokioje ar kitokioje bažnyčioje. Kiekvienas žmogus, nesvarbu ar jis krikščionis, ar musulmonas, religijos sąvoką tapatina su savuoju tikėjimu, savojo tikėjimo vertybėmis, bei tradicijomis.Šiuo metu pasaulyje religijų skaičius siekia net 5 tūkstančius. Žinoma pagrindinės, pačios didžiausios yra kelios: krikščionybė, islamas, induizmas, budizmas, šintoizmas, sikizmas, judaizmas ir konfucionizmas. Antroji, pagal išpažinėjų skaičių yra – islamo religija. Pagal internetinės enciklopedijos „Vikipedija“ duomenis, islamą išpažįsta 27% žemės gyventojų (apie 1,9 milijardo žmonių). Religija daugiausiai paplitusi pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Afrikoje . Ji yra monoteistinė, musulmonai (islamo išpažintojai) tiki į vieną Dievą (arabiškai Allah) ir jo pranašą Mahometą. Maldos namai vadinami - mečete, šventoji knyga- koranas. Islamas atsirado Arabijoje, VII amžiuje. Nuo to laiko religija pradėjo sparčiai plisti po visą pasaulį ir didinti išpažinėjų gretas. Per gana netrumpą laiko tarpą islame susiformavo tvirtos, laiko patikrintos tradicijos, papročiai bei kultūra. Musulmonai sąžiningai vykdo šventojoje knygoje- Korane nurodytus įsakus, švenčia musulmoniškas šventes. Žinoma, islamo tradicija, nuo pat atsiradimo iki šių dienų šiek tiek pakito. Kai kurie išpažinėjai gyvena pasaulietiškiau, atsisako kai kurių papročių. Tačiau, stengiasi garbinti Alachą, gyventi be nuodėmių ir stipriai nenukrypti nuo tikrojo tikėjimo, jog neužsitrauktų Dievo nemalonės.