Mikalojaus Daukšos indėlis į literatūrinės kalbos istoriją

Mikalojus Daukša (g. apie 1527 ar 1538 m. Babėnuose – 1613 m. vasario 16 d. Varniuose) – kunigas, humanistas, kontreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų. Švietėjas, humanistinių idėjų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a.

Gimtoji Mikalojaus Daukšos kalba – lietuvių. Spėjama, kad mokėsi viename iš V. Europos universitetų. Buvo Krakių klebonas (1570–1572 m.), Žemaičių kapitulos kanauninkas (1572–1585 m.) bei oficiolas (1585–1592 m.). Nuo 1592 m. kunigavo Betygaloje. Žemaičių vyskupijos administratorius (1609–1610m.) Mokėjo kelias kalbas, turėjo biblioteką, skelbė kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas. Kovojo dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos pasirašymo.

Įvairūs šaltiniai teigia, jog Daukša buvo neeilinių gabumų žmogus, kuriam būdingas humanistinis išsilavinimas, veržlumas, valingumas, patriotizmas. Didžiausi jo nuopelnai – lietuvių tautinės kultūros kūrimas ir siekis apginti lietuvių kalbos teises. Mikalojaus Daukšos darbai yra neįkainojama mūsų literatūrinio bei kalbinio palikimo enciklopedija, tačiau ne visi jie yra tiksliai žinomi. Išlikę tėra tik du neabejotini jo leidiniai – Jokūbo Ledesmos „Katekizmo“ ir Jakubo Wujeko „Postilės“ vertimas. Daukša rašė vidurinių aukštaičių tarme , bet nevengė ir kitų tarmių elementų. Dėl to jis kartais vadinamas „vidurinio raštų kalbos varianto“ atstovu arba pirmuoju bendrinės kalbos kūrėju Didžiojoje Lietuvoje.