Stiliaus privalumai ir trūkumai Žygimanto Liauksmino veikale "Praxis oratoria"
Ištrauka
„Oratorius turi išmanyti iškalbos stilių, kad savo žodžius galėtų deramai pritaikyti prie kalbos turinio“[1] – šiais žodžiais Žygimantas Liauksminas pradeda savo veikalo „Praxis Oratoria“ septintąją dalį, kurioje rašo apie stilių. Pasak jo, „stilius kalbai yra tai, kas simetrija ir proporcija paveikslui“. Kalba bus nederama ir pasibaisėtina, jeigu neatitiks dalykų, apie kuriuos kalbama. Ji turi būti tinkama ir apgalvota. Autorius savo veikale „Praxis Oratoria“ išskiria tris stiliaus rūšis: aukštąjį, žemąjį ir vidurinį stilius.
Aukštasis stilius veikale apibūdinamas daugeliu epitetų: pakilus, iškilmingas, turtingas, didingas, audringas, veržlus, aistringas, rimtas, žodingas. Jis – „apimli ir didinga žodžių ir minčių išraiškos forma“[2]. Oratorius, vartodamas šį stilių apsigaubia karališku didingumu, todėl žodžiai įgauna vertę ir pakilumą. Šiai stiliaus rūšiai būdingos veržlios figūros ir ryškūs tropai. Aukštasis stilius skirtas klausytojams sujaudinti. Liauksminas pateikia tokius aukštojo stiliaus pavyzdžius: citata iš Cicerono kalbos „Už Rabijų“ „Dėl tos priežasties, jei geram konsului priklauso...“, citata iš pirmosios „Katilinarijos“ „Net jeigu tėvynė su manimi...“ ir antrosios „Filipikos“ „Ši Charibdė tokia raji...“. Aukštasis stilius vartojamas kalbant apie reikšmingus dalykus (Dievą, dangų, žmogų, respubliką ir kt.).
[1] Liauksminas, Ž., Rinktiniai rašai, Vilnius, 2004, p. 71
[2] Ten pat, p. 73
Reziumė
- Autorius
- skye101
- Tipas
- Referatas
- Dalykas
- Literatūra
- Kaina
- €2.15
- Lygis
- Universitetas
- Įkeltas
- Bal 11, 2015
- Publikuotas
- 2015 m.
- Apimtis
- 3 psl.
Ne tai, ko ieškai?
Išbandyk mūsų paiešką tarp daugiau nei 16600 rašto darbų