Renesanso epochos žymės Simono Daukanto istoriniuose veikaluose

Simonas Daukantas – XIX a. Lietuvos istorikas, rašytojas bei vienas pirmųjų tautinio atgimimo skatinimo šalininkų. Pagrindinė veikla, kuria užsiėmė šis žmogus – istorijos rinkimas ir įamžinimas tam tikruose veikaluose. Simono Daukanto palikti darbuose atsispindintys Renesanso epochos ženklai leidžia pažinti paties jų autoriaus istorinės Lietuvos sampratą.

Renesanso epocha susiformavo ir pasireiškė dar XIV a. Italijoje. Tačiau akivaizdu, jog Simonas Daukantas, gyvenęs ir rašęs kur kas vėlesniais laikais – XIX a., savo veikaluose pateikia Lietuvos istoriją per Renesanso prizmę. Pirmiausia svarbu tai, jog Renesanso epochoje buvo būdinga žavėtis Antika, atsigręžti į jos kultūrą, meną ir istoriją. Pirmojo Simono Daukanto veikalo, išleisto 1822-aisiais, dar bebaigiant studijas Vilniaus universitete, „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ pratarmėje („prataryme“, kaip jį pavadina S. Daukantas) minimi Antikos veikėjai: „garbingas graikas“, sėdintis šalia Panteono, „stiprus romėnas“, „išmintingas skirtas, atsisėdęs ant kapo“. Pagrindinis Antikos kultūros lopšys – Graikijos sostinė Atėnai prisimenama aukštinant mokslą, iškeliant jo svarbą tautoms: „Užvis, jog kiekviena gali pelnyti garbę ne tiktai vienu kardu, bet ir pačiu mokslu: kaipogi Atėnai ne dėl to vien yra gerbiami, jog Kserkso galybę sutrėmė, bet jos buvo gudrybės viso svieto iškala“. Kitame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, lietuvių kalba lyginama su „grekonų, rymionų ir trakonų“, pastebima, jog „didi daugybė žodžių grekonų ir trakionų atsiranda lietuvių kalboje“, „būdas tų kalbų būtinai sutinka“, taip prieinama prie išvados, :jog tos visos tautos gilioj senovėj vienus tėvus yra turėjusios“. Renesanso epochoje žavėjimasis Antika buvo ganėtinai pagrįstas – Antika laikyta kone tobulu išminties lopšiu, todėl daugelis tautų stengdavosi ieškoti savų ištakų būtent Antikinių civilizacijų pašonėje.

Dar vienas Renesanso bruožas, pastebimas ir Simono Daukanto istorinėje medžiagoje – humanistinė pasaulėžiūra – laisvo ir išsilavinusio žmogaus idėjos plėtojimas. Istorikui laisvė, siekimas pasipriešinti bet kokioms prievartos priemonėms yra vertybė ir siekiamybė (‚pagal žmogaus būdą visi žmonės liuosi turėjo gyventi“). Pabrėžiama, jog „lietuviai ir žemaičiai per ilgus amžius gimė ir mirė tarp kardo, gindami savo tėvynę nuo neprietelių“. Tiesa, ši tobula, laisve paremta praeities santvarka supriešinama su dabartimi naudojant kontrasto principą – aiškiai parodoma, jog dabartinė nelaisvė yra ydinga. Laisvė ir jokiomis galimomis priemonėmis neapribotas gyvenimas Simono Daukanto veikaluose supriešinamas su baudžiavine santvarka ir carine priespauda. Nelaisvės akivaizdoje prisimenama, kaip buvo gera gyventi ankstesniais laikais: „rūsčios dienos neišdildė dar jų širdyje praėjusių laimingų laikų“. Laikantis humanistinio principo, individui neužtenka siekti laisvės, jam svarbu ir išsilavinimas. Pastarasis pasireiškia dvejopai: per kalbą ir savo tautos istorijos įprasminimą. Simonas Daukantas išgyvena, jog „giminės nelaimei nedaug tebuvo tokių vyrų, kurie būtų atsidėję surašę jos darbus, kuriuos amžina migla neperregimo laiko seniai uždengė“. Istorinių veikalų autoriaus manymu, tikras lietuvis turi didžiuotis savo tauta ir jos palikimu, o to neįmanoma padaryti nežinant tam tikrų istorinių faktų, tai yra, nepažįstant savo tautos. Kitas pažintinas aspektas – kalba, kurią, kaip akivaizdžiai teigė S. Daukantas, puoselėjo dar mūsų „bočiai, prabočiai“: „tebturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią palikimą savo bočių prabočių, tai yra savo kalbą, kurią turi šiandien dailinti“. Toks kalbos vertinimas, „bočių prabočių“ palikimo saugojimas neabejotinai yra meilės savo tautai išraiška. Tuo metu, kai pasirodė Simono Daukanto veikalai, literatūra, ypač istorinė, savo taikiniu rinkosi paprastus žmones, plačiąją liaudį, todėl ji kviečiama pažinti savo kalbą bei istoriją, išsaugoti šiuos neįkainojamus pirmtakų turtus juos įamžinant raštuose bei pasakojimuose: „kiekviena tauta gali pelnyti galybę ne tiktai vienu kardu, bet ir pačiu mokslu“. Mokslas, savo tautos istorijos atmintis – neabejotinai privalomas tikro Renesanso epochos humanisto bruožas.