Vokietijos imperija tarp kitų imperijų

Imperija yra romėnų išradimas bei jų paliktas paveldas. Žodis imperium reiškia valdžią, kurią turėjo aukščiausi Romos respublikos pareigūnai arba magistratai. Šis žodis buvo vartojamas tam, kad tokia valdžia būtų atskirta nuo dominium – valdžios, kurią tokie pareigūnai ir kiti Romos piliečiai turėjo namiškiams – šeimos nariams ir vergams. Ilgainiui žodis imperium imtas taikyti tik aukščiausių karo vadų valdžiai, žlugus respublikinei santvarkai – ir Romos valdovų garbės titulu.

IX a. Karolingų imperija buvo padalinta į tris dalis, kurios ilgainiui virto šalimis, dabar žinomomis Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos vardais. Imperatoriaus titulas ir su juo susijusios pareigos atiteko viduriniosios dalies paveldėtojui Lotarui bei jo įpėdiniams. Nusistovėjo taisyklė, kad į šį titulą gali pretenduoti valdovas, kuriam yra pavaldi Italija – šalis, kurioje yra „amžinasis miestas“ Roma.

797–802 m. Konstantinopolio soste buvo moteris – imperatorė Irena. Norėdamas atkurti „vyrišką“ tvarką popiežius Leonas III Konstantinopolio popiežiumi paskelbė Karolį Didįjį. Jis tikėjosi būti laikomas ne tik Konstantinopolio, bet ir Romos imperatoriumi, tačiau juo gali būti tik tas, kuris valdo Romą.

Šie ginčai nulėmė tai, kad pakito „imperatoriaus“ sąvoka: juo nustojo būti tik tas, kuris valdė Romą. Iškilo klausimas, kodėl negali būti prancūzų, ispanų ir kitokių imperatorių.

Renesanso laikotarpiu „imperijos“ sąvoka įgavo neigiamą reikšmę. To laiko mąstytojai idealizavo Romos respublikinį laikotarpį ir priešino imperinį, jis buvo aiškinamas kaip despotizmo ir dorovinio nuosmukio epocha. Respublikos smukimas buvo aiškinamas užkariavimų, kurie sugadino Romos piliečius, politika. Užkariavimai suteikė garbėtroškoms karvedžiams kovoti tarpusavyje dėl monarcho valdžios. Taip imperija buvo pradėta tapatinti su vienvaldyste, despotizmu, monarchija.

Kas vis dėlto yra imperija žvelgiant neutraliai?