Romantizmo epocha muzikoje

13 psl. / 2837 žod.

Ištrauka

Romantizmas – meno ir visuomenės minties kryptis, susiklosčiusi XVIII a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Vienais atvejais Romantizmas buvo susijęs su visuomenės politiniais judėjimais prieš senąjį dvarininkišką feodalinę kultūrą, kitais atvejais – prieš naujosios buržuazijos civilizacijos principus. Jis atspindėjo asmenybės galios suvokimą, kartu reiškė nusivylimą švietėjų racionalizmu. Romantikai smerkė besiformuojančias buržuazijos visuomenės utilitarizmą, kėlė neribotos individo laisvės, tobulybės, nepriklausomybės idealus. Romantizmo krypties estetikoje labiausiai akivaizdūs Romantizmo, kaip meninio vaizdavimo tipo, pagrindinis principai – tikrovės perkūrimas (panašumo į tikrovę priešybė), vaizduojamų objektų nepaprastumas, paslaptingumas, autorių idealų įkūnijimas, idėjinis gyvenimo pertvarkymo patosas, fantastika, sąlygiškumas. Romantizmo krypties estetika rėmėsi subjektyviuoju idealizmu, klostėsi kaip priešprieša klasicizmo estetikai. Muzika sukurta romantizmo epochoje, glaudžiai susijusi su epochos pasaulėžiūra bei kitomis minėto laikotarpio meno šakomis ir filosofija. Romantinei muzikai būdinga pakilus jausmingumas, fantazijos polėkiai; iškeliama spalva kaip svarbi išraiškos priemonė, formų srityje – siekiama laisvės, individualių sprendimų. Romantikai iškėlė išsilaisvinusio žmogaus asmenybės vertę, atskleidė maištingą žmogaus jausmų pasaulį. Šalia svajingų, švelnių, lyrinių muzikinių paveikslų (Šuberto, Šumano dainos, pjesės), atsiranda nerimo, demonų ir baimės (Verdi, Pučini operos, Berliozo „Fantastinė simfonija“). Daugeliui romantikų ypač artima gamtos tema (Šuberto „Girių karalius“, „Forelės“, Smetanos „Vltava“, Berliozo „Fantastinės simfonijos“ III d. ir pan.) orkestruotės meną „Traktatas apie modernią instrumentuotę ir orkestruotę“. XIX a. instrumentų dievaitis – fortepijonas. Patobulinta jo konstrukcija leido išgauti daugiau garso bei dinaminių spalvų (dėl papildomo pedalo), dainingai (kantileniškai) atlikti melodines linijas. Romantikų fortepijoninėje muzikoje karaliauja melodija, apipinta homofonine faktūra su mėgstamais polifoniniais pobalsiais. Labai svarbi harmonija.Palyginti su klasikiniu akordu. romantikai leido sau laisvesnę akordo sandarą, todėl disonansas pamažu tampa svarbia išraiškos priemone. Neapsiribojama vien mažoro ar minoro garsaeiliu, naudojama chromatinė harmonija. XIX a. parašoma labai daug programinės instrumentinės muzikos.


Turinys

  • 1. Romantinės epochos ir romantinės muzikos bruožai
  • 2. M.K. Čiurlionio biografija ir kūryba
  • 3. Džiuzepės Verdžio biografija ir kūryba
  • 4. Richardo Vagnerio biografija ir kūryba
  • 5. Panaudotos literatūros sąrašas

Reziumė

Autorius
rasto_darbai
Tipas
Referatas
Dalykas
Muzika
Kaina
€2.54
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Rgs 2, 2015
Publikuotas
2015 m.
Apimtis
13 psl.

Susiję darbai

Renesanso muzika

Muzika Prezentacija justyto
Pirmieji grynai instrumentiniai kūriniai – įvairūs šokiai (pavana, galjarda, pasamecas). Vėliau Italijoje plito kansonos (iš pradžių tai buvo instrumentiniai dainų variantai). Nuo XVI...

Senieji Lietuvos muzikos instrumentai

Muzika Prezentacija akvilėgir
Seniausi Lietuvos teritorijoje rasti yra žalvario amžiaus ir vėlesnių epochų kaulo švilpukai, žvangučiai, varpeliai, molinukai ir kiti muzikos instrumentai. Bėgant laikui instrumentai buvo...

Viduramžių muzika

Muzika Prezentacija akvilėgir
Viduramžiais skambėjo bažnytinė muzika, klajojančių muzikantų ir įvairių tautų liaudies dainos. Kadangi bažnytinę muziką pradėta užrašinėti, ji dar ir šiandien yra atliekama.

Baroko muzika

Muzika Prezentacija lilijagg
•Apie XVII a. pradžią Renesanso epochą pamažu pradėjo keisti barokas. Barokas tęsėsi iki XVIII a. pabaigos. •Barokas pradžią gavo Italijoje ir paplito visoje...