K. Jasperso egzistencinė istorijos filosofija

Įvadas

Istorijos filosofija – tai viena iš filosofijos šakų, kuri nagrinėja istoriją. Tradiciškai skiriamos dvi istorijos filosofijos šakos: 1) spekuliatyvioji, kuri nagrinėja ontologines problemas, suvokia istoriją, t.y. visą praeitį, kaip tam tikrą vidinę raidą, prasmę, dėsningumus turintį procesą ir bandantį apmąstyti šį procesą; 2) kritinė, nagrinėjanti epistemologines istorinio pažinimo problemas. Sąvoką istorijos filosofija XVIII amžiuje pasiūlė Voltaire, kuris suvokė ją kaip naują, kritinį istorinio mąstymo būdą, kai individas pats mąsto objektą vietoj to, kad atkartotų tai, ką buvo parašę kiti. Šia sąvoka pasinaudojo Herderis, Hegelis ir kiti XVIII a. pab. filosofai, tačiau jiems istorijos filosofija buvo suvokiama visuotinės istorijos, kurioje skleidžiasi tautos ir kultūros, samprata. Mano tikslas paaiškinti egzistencinės istorijos filosofijos sąvokos reikšmę; išsiaiškinti egzistencializmo keliamus klausimus; aptarti K. Jaspers‘o egzistencialistinės istorijos filosofijos supratimą, remiantis Anilionytės, L. Egzistencializmo etika, Šliogerio A. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas, Repšio J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija veikalais ir straipsniu.Kaip esamybę žmogų valdo biologiniai dėsniai, jis pasineria į kasdienius rūpesčius, planuoja ir dirba. Dvasios lygmeniu jis formuoja visų pripažįstamas idėjas, teikiančias prasmę ir orientaciją esamybei ir sąmonės srautui. Būtis, pasak jo, „niekuomet netampa pasauliu, bet būdama jame kažką jam kalba“. Transcendencija atsiveria tik tuomet, „kai pasauliui nebepakanka savęs paties, kai jis neturi savyje pagrindo, tuomet jis nurodo į kažką virš savęs“. Žmogus priartėja prie egzistencijos, tik tuomet, kai peržiangia visus praktinius, naudingus, mokslinius ar visuomeninius tikslus. Virš visko kas būdinga pasauliui pasak K. Jaspers‘o įvyksta vadinamosiose ribinėse situacijose: kančios, kaltės, kovos ir mirties išgyvenimuose. Ribinėse situacijose atsiveria patirtis, netelpanti į jokią kasdienišką rutiną. Pati kraštutiniausia ribinė situacija – mirtis. Žmogus ir skiriasi nuo gyvulio tuo, kad suvokia savo mirtingumą.Istorija – humanitarinis mokslas, tiriantis visuomenės raidą ir žmonijos praeitį .Filosofija – viena visuomenės sąmonės formų; mokslas, tiriantis gamtos, visuomenės ir mastymo raidos visuotinius dėsnius . K. Jaspers‘as Filosofijos įvade rašė: filosofija yra tai, kas sutelkia, kas žmogui padeda tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės.Taigi filosofija privalo save pateisinti. Tačiau tai neįmanoma. Ji negali pateisinti savęs remdamasi kuo nors kitu, kam ji reikalinga ir todėl yra pateisinama. Ji gali remtis tiktai jėgomis, kurios kiekvieną žmogų iš tikrųjų verčia filosofuoti. Ji gali žinoti, kad skatina žmogų betiksliam, nieko bendro su klausimu dėl naudos ir žalos pasauliui neturinčiam dalykui ir kad ji gyvuos tol, kol gyvens žmonės.