Lietuvos užimtumo politika ir įdarbinimas

Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, įdarbinimo agentūras, darbo biržą siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius.

Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Daugelis ES politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina gana palankiai, nes jis kasmet mažėja. Ekonomistai, sociologai, psichologai tyrinėja nedarbą tirdami įdarbinimo agentūrų, darbo biržos duomenis ir t.t., norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengia ir tobulina vyriausybės užimtumo politiką.

2005 metais įstojusi į Europos Sąjungą, Lietuva tapo reali Europos užimtumo strategijos (EUS) įgyvendinimo ir atviro jos koordinavimo proceso dalyvė. Sustabdytas nedarbo didėjimas ir sumažintas registruotas nedarbas vertinamas kaip esminis persilaužimas Lietuvos darbo rinkoje, o tam įtakos turėjo ir platus įdarbinimo agentūrų tinklas.

Temos naujumas ir aktualumas. Šiame darbe siekiama atskleisti įdarbinimo agentūrų įtaką Lietuvos socialinės politikos formavimui ir įgyvendinimui, ir Lietuvos, kaip naujosios ES narės, galimybes dalyvauti ES socialinių procesų vystymesi. Nedarbo pokyčių analizę mums geriausiai atspindi įdarbinimo agentūros bei darbo birža.

Mūsų darbo tikslas – išanalizuoti įdarbinimo agentūrų įtaką užimtumo pokyčiams Lietuvoje, remiantis įdarbinimo agentūrų duomenimis. Taip pat užimtumo ir nedarbo mažinimo perspektyvas, remiantis įdarbinimo agentūrų duomenimis bei jose atliktomis apklausomis. Panagrinėti socialinės politikos, kurios svarbus aspektas yra gyventojų užimtumas, nedarbas, pajamos ir kt., formavimo teorinius mechanizmus bei jos įgyvendinimo problemas ir perspektyvas Lietuvoje, remdamiesi įdarbinimo agentūrų duomenimis.

Siekiant užsibrėžto tikslo, darbe suformuluoti tokie uždaviniai:

• aptarti nedarbo ir užimtumo sampratą (socialinė politika);
• pristatyti Lietuvos užimtumo politikos tikslus ir pokyčius;
• išsiaiškinti įdarbinimo agentūrų veiklos ypatumus ir poveikį Lietuvoje ir ištirti tos veiklos įtaką Lietuvos užimtumo politikai – anketiniu apklausos metodu;

Sociologinio tyrimo „Įdarbinimo agentūrų poveikio Lietuvos užimtumo politikai tyrimas“ objektu pasirinkome įdarbinimo agentūras. Lietuvoje dar nėra duomenų apie įdarbinimo agentūrų sudarytą mechanizmą ir jų įtaką Lietuvai bei jos užimtumo politikai. Taigi darbo tikslas būtų apklausus įdarbinimo agentūras ištirti tą mechanizmą ir jo įtaką Lietuvai iškeltų tikslų užimtumo politikoje įgyvendinime.

Darbo hipotezė. Įdarbinimo agentūrų veiklos rezultatai turi reikšmingą įtaką Lietuvos socialinės gerovės užtikrinimui.

Darbe naudoti metodai: tekstinių duomenų sąvokos, informacijos pateikimas grafiškai ir duomenų analizavimas. Darbe buvo naudojama literatūros analizė ir statistinis duomenų grupavimas bei lyginamoji analizė. Tyrimui įvykdyti buvo pasirinktas anketinis apklausos metodas.

Darbo turiniui pateikti panaudota dokumentinė analizė ir apibendrinimas. Šio darbo turinį sudaro 3 skyriai: pirmajame skyriuje bus nagrinėjama Lietuvos užimtumo politika (teorinė dalis); antrajame skyriuje įdarbinimo agentūrų poveikio Lietuvos užimtumo politikai tyrimo metodika (metodinė dalis); trečiajame skyriuje bus atlikta įdarbinimo agentūrų apklausų analizė (empirinė dalis).

Rengiant šį darbą buvo remtasi: moksline literatūra, straipsniais, publikacijomis, įstatymais ir informaciniais šaltiniais internete. Buvo atsižvelgta į Statistikos departamento nuo 1994 m. atliekamų darbo jėgos, užimtumo ir nedarbo tyrimų rezultatus. Analizuojant Lietuvos nedarbo pokyčius po įstojimo į ES statistiniai duomenys šiame darbe irgi daugiausia paimti iš Statistikos departamento parengtos informacijos leidiniuose: „Lietuvos statistikos metraštis“, „Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas“. Aptariant Lietuvoje vykdomas programas ir projektus remtasi ,,2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos” projektu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ,,Dėl nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos”.

Lietuvos mokslininkų straipsnių ir mokomosios medžiagos apie nedarbą ir užimtumą, bei socialinę politiką daugiausiai yra nagrinėję B. Martinkus, A. Savanevičienė, P. Beržinskienė, A. Sakalas ir kt. Apie nedarbo problema ir jos sprendimo būdus rašė K. Lukaševičius, o R. Laužackas analizuoja sistemos – teorinės profesinio rengimo kaitos dimensijas. Statistinius duomenis pateikia A. Pocius apie pagrindines darbo rinkos tendencijas ir būklės analizę, o taip pat bendradarbiaudamas su L. Okunevičiūtė – Neverauskienė išanalizavo neoficialus užimtumo apimties įvertinimus. R. Kinderis atliko Lietuvos darbo išteklių tyrimą.

Pagrindiniai sunkumai vykdant sociologinį tyrimą kilo dėl literatūros šaltinių ir statistinių duomenų nepakankamumo. Užsienio literatūros šaltiniai ne visuomet tinka, kadangi atskirose šalyse skiriasi patirtis nedarbo ir užimtumo sprendimo būdai, todėl ne visuomet šią informaciją galima pritaikyti Lietuvai.

Nors Lietuvoje įdarbinimo agentūros veikia palyginus neseniai, tačiau jų poveikis šalies socialinei politikai gan svarbus sprendžiant užimtumo problemas, todėl šis darbas padėtų realiau suvokti šios srities darbų eigą bei padaryti pirmas išvadas apie įdarbinimo agentūrų poveikį Lietuvos užimtumo politikai.