Etnografinių regionų aprangos bruožai

Lietuvoje tautinio kostiumo samprata atsirado XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jo pagrindu tapo valstiečių tradiciniai išeiginiai drabužiai, kurie formavosi feodalinėje Lietuvoje iki XIX a. vidurio. Formavosi, veikiami istorinių, ekonominių, klimatinių sąlygų, ūkinės veiklos pobūdžio, konfesijos, vietinių tradicijų ir papročių. Skirtingai nuo madingų miestiečių ir diduomenės individualių drabužių, turinčių bendraeuropinį charakterį, kiekvienoje Lietuvos etnografinėje srityje valstiečių aprangai būdingi saviti bruožai. Nors atskiruose regionuose matyti aprangos bendrumai, tradicinių rūbų nešiotojai visomis išgalėmis siekė drabužio individualumo. Nėra Lietuvoje išlikusios nė vienos identiškos aprangos dalies, nors drabužiai būtų buvę pagaminti ir vilkėti vienoje šeimoje. Prisirišimą prie tradicinių drabužių lėmė tiek sunkios ekonominės sąlygos, tramdančios staigius mados perversmus, tiek didžiulė pagarba seniesiems papročiams, savo darbui.
Darbo tikslas: ištirti etnografinių regionų aprangos bruožus.

Darbo uždaviniai:
1. Pateikti Lietuvos etnografinių regionų tautinių kostiumų apžvalgą.

Darbas buvo atliekamas naudojant mokslinės ir etnografinės literatūros analizės metodus.