Boetijaus laimės samprata pagal veikalą „Filosofijos paguoda"

Veikalas „Filosofijos paguoda", sukurtas prieš pat Boecijaus gyvenimo pabaigą, besikankinant kalėjime už neteisingai jam skirtus kaltinimus. Nenuostabu, jog įkalintai sielai reikia išlieti susikaupusias nuoskaudas bei atskleisti sielvartą. Autorius sulaukia pagalbos iš pačios tobuliausios mokytojos Filosofijos, kuri išklauso Boecijaus raudas ir padeda atverti akis tiesai. Pokalbis su Filosofija atkuria „pasislėpusią" Boecijaus išmintį ir sugrąžina į atmintį didžiuosius filosofijos autorius, padariusius didžiulę įtaką pačiam Boecijui (Platonas, stoikai, Augustinas, Ciceronas). Tačiau Boecijus jais nesirėmė ir pats atrado savo tikėjimo ir filosofijos turinį. Senuose dalykuose jis atrado naujų ir pateikė juos savaip: „Boetijus rašė kaip didingos tradicijos pranašas, kuris naudojasi paveldu, kad pabrėžtų savo paties atrastą prasmę. Jam filosofija buvo „meilė išminčiai", savaime egzistuojančiai gyvai tikrovei, kuri tvarko visatą ir traukia žmogų savęsp".[1] Taigi, visame veikale išryškėja tokios temos, kaip savęs, žmogaus prigimties ir likimo klausimo problemos, Dievo teisinimas. Tam, kad paaiškėtų kas yra tikroji laimė ir kur ji slypi, prireikia atrasti tiesą apie gėrio egzistenciją, blogio nebūtį, Fortūnos tikslus bei tai, kas iš tiesų yra Dievas ir kokia jo buvimo paskirtis.

[1] Jonas Morkus. Anicijus Manlijus Severinas Boethius: gyvenimas ir kūryba // Boethius. Filosofijos paguoda. Vertė L. Lozuraitytė. Vilnius: Alma littera. 2000. P. 29.