Istorijos panaudojimas tarptautinių santykių teorijoje

11 psl. / 10000 žod.

Ištrauka

Tarptautiniai santykiai yra politologijos mokslo disciplina, nagrinėjanti valstybių užsienio politiką tarptautinės sistemos rėmuose, įskaitant tarptautinių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinių korporacijų įtaką bei kitus valstybių tarpusavio santykių aspektus. Tarptautinių santykių teorijos remiasi įvairiomis socialinių mokslų disciplinomis: politologija, ekonomika,istorija,teise,filosofija,sociologija. Manau yra aktualu pažvelgti tiek į šiandienos traptautinius santykius, tiek ir į istorijos panaudojimą tarptautiniuose santykiuose. Istorijos panaudojimą galiu apibrėžti kaip vieną iš svarbiausių aspektų tarptautinių santykių teorijoje. Taigi apžvelgsiu istorinius faktus, šiandienos aktualią padėtį Lietuvoje šia tema, bei samprotavimus, padarysiu išvadas.

Tarptautiniai santykiai yra nesena politologijos mokslo sritis. Todėl manau yra svarbu apžvelgti ir išsiaiškinti istorijos panaudojimą tarptautinių santykių teorijoje. Istorija yra viena seniausių humanistikos šakų, o tarptautinių santykių teorija socialinių mokslų šeimoje yra jauniausia. Požiūris, kad istorija yra apie praeitį – bent tiek nutolusią laike, kad nebėra gyvų jos dalyvių arba vis dar įslaptintų jos dokumentų – įsitvirtino XIX a. pradžioje. Jis siejamas kaip literatūroje rašoma su Leopoldo von Ranke’s (1795–1886), kurį amžininkai laikė istorijos kaip mokslo pradininku, vardu. Kaip ir daugybė kitų XIX a. istorikų, L. Ranke manė, kad istorija prasideda kartu su valstybe, o jos pagrindinis turinys galima įvardinti – valstybių tarpusavio santykiai (tai yra „užsienio politikos pirmenybės“ principas).

Mano nuomone nebuvo aiškaus skirtumo tarp „vidaus“ ir „užsienio“ politikos reikalų anksčiau. Jau pats „tarptautinių santykių“ teorijos, kai ji taikoma už povestfališkojo konteksto ribų, pavadinimas yra anachronistiškas, jeigu patikėsime ta didžiule „nacionalizmo studijų“ literatūra, kuri įrodinėja, kad nacijų ar tautų Žemėje iki pat Naujųjų laikų nebuvo. Faktai rodo, kad abiem (ir valstybės, ir tautos) atžvilgiais situacija šiek tiek primena tą, kuri susiklostė fizikoje, kai buvo aptiktas radioaktyvumo reiškinys.

Remiantis Z.Norkumi (2009) galima teigti, jog šiuolaikinės valstybės – tai politijos. Bet politijos – tai ne vien tik šiuolaikinės valstybės, ir ne vien tik valstybės. Manau kalbant apie istoriją ilgainiui suverenios teritorinės valstybės tapatybė tapo globaliai privaloma: tik tokie kolektyviniai subjektai, kurie turi tam tikrus atributus (vyriausybė, kontroliuojanti tam tikrą teritoriją ir jos sienas, vėliavą, himną ir kt.), gali pretenduoti į teisėtą narystę – priklausomybę šiuolaikinei globaliai tarppolitijinei sistemai. Tačiau kitais laikais ir kituose civilizaciniuose kontekstuose tarppolitijines sistemas galėjo sudaryti subjektai, kurių tapatybė buvo visai kitokios (gentys, genčių sąjungos, religiniai sąjūdžiai ir kitokie teritoriniai bei eksteritoriniai dariniai). Senajame ir Naujajame pasaulyje, neabejotinai priklausė skirtingoms tarppolitijinėms sistemoms: jau vien dėl to, kad jų gyventojai netgi nežinojo vieni apie kitų egzistavimą. Tačiau ir vien tik tokio žinojimo nepakanka, kad galėtume konstatuoti priklausomybę tai pačiai tarppolitijinei sistemai. Pavyzdžiui Aleksandro Makedoniečio laikais senovės graikai ir tuometiniai Indijos gyventojai sužinojo vieni apie kitų egzistavimą. Pirmaisiais mūsų eros amžiais senovės romėnus ir kinus susiejo prekybos ryšiai, vykę garsiuoju Didžiuoju šilko keliu. Juo atkeliavo ir Romos imperiją kelis kartus nusiaubusios užkrečiamųjų ligų epidemijos. Manau galiu teigti, jog politijos priklauso tai pačiai tarppolitijinei sistemai, jeigu kiekvienos iš jų vyriausybės užsienio ir kai kurie vidaus politikos sprendimai: 1) gali turėti pozityvių arba negatyvių padarinių viena kitos interesams; 2) kiekvienos politijos vyriausybė, formuodama savo užsienio politiką, siekia gauti patikimos informacijos apie kiekvienos kitos politijos interesus ir galimybes reaguoti į jos politiką; 3) kiekvienos politijos vyriausybė savo užsienio politikos sprendimus priima, atsižvelgdama į visų kitų tokių politijų vyriausybių galimus atsakomuosius veiksmus. Kitaip sakant, aš manau politijos priklauso tai pačiai tarppolitijinei sistemai, jeigu yra tos pačios strateginės sąveikos sistemos dalyvės. Mano nuomone kuo valstybės ekonominė, karinė ir kultūrinė galia mažesnė, tuo siauresnė jos užsienio politikos interesų sritis. Valstybės, kurių interesai ir galia juos apginti aprėpia mažų mažiausiai žemyno masto tarppolitijinę sistemą, gali būti vadinamos didžiosiomis valstybėmis.


Reziumė

Autorius
snicas
Tipas
Referatas
Dalykas
Politologija
Kaina
€3.50
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Bal 17, 2016
Publikuotas
2016 m.
Apimtis
11 psl.

Susiję darbai

Kaip realizmo teorija aiškina Šaltojo karo pabaigą?

Politologija Prezentacija gendrija
Realizmas (politinis) – tarptautinės politikos esmės aiškinimo nuostata, pagal kurią svarbiausi tarptautinės politikos veikėjai yra didžiosios valstybės, o tarptautinės politikos esmę sudaro toks...