Kitokia būtis Gražinos Cieškaitės poezijoje

18 psl. / 4596 žod.

Ištrauka

G.Cieškaitės visos poezijos tyrinėjimas, galima teigti, visiškai nauja užduotis lietuvių literatūrologijoje. G.Cieškaitė – sunkiai suprantama poetė, išsiskirianti iš kitų ypatingu polinkiu į abstraktųjį mąstymą, troškimu svarstyti esminius būties klausimus. Manau, tai viena iš priežasčių, dėl kurios analizuoti šios autorės kūrybą imasi ne kiekvienas literatūrologas. Paini filosofija jos eilėse, įvairūs simboliai, archetipai, kodai, kuriems iššifruoti būtinas platesnis žinių bagažas, mokėjimas susikaupti ir pažvelgti giliau, daug giliau ir sugebėti interpretuoti platų prasmių lauką. Abejoju, ar galima paneigti, kad G.Cieškaitė nepaprastas žmogus, turintis itin gilų vidinį pasaulį, gyvenantia tartum ne žemėje, o kažkokioje mistinėje erdvėje, kažkur toli nuo realybės. G.Cieškaitės kūrybai analizuoti tinkamiausias metodas būtų fenomenologinis, nes jos kūrybos esmė – būtiškieji dalykai. Pats tas buvimas – ir pati būtis.

Įdomu priešinti ir lyginti ankstyvąjį laikotarpį ir vėlyvąjį, nes pirmieji eilėraščiai visiškai kitokie nei vėlyvieji. Juos analizuojant, manau, derėtų remtis ekokritikos teorija, kadangi gausu gamtiškumo, susiliejimo su gamta.

Antrojoje dalyje – sudėtingesnė poezija – jai labiausiai ir taikytina fenomenologija.

Pirmuosiuose rinkiniuose sutinkame tokius įvaizdžius kaip antai „žemuogės“, „stirnos akys“, „medžių šešėliai“, „vaikystės sapnas“, „rugiagėlės“, „skaidrus/tamsus vanduo“, „pykčio gėlės“, „vaivorykštė“, „bitės“, „pasaulio sodas“, „juodi lašai“, o antruosiuose, kur jau vyrauja gyva filosofija, metafizika „bekūniai deivai“, „akli tvariniai“, „pražilusio kūdikio kapas“, „metafiziniai žodžių vargonai“, „asilo išmintis“, „angelas keršto“, „gyvatės“, „pragaras vėjo“, „visatos dugnas““ bekūnė ugnis“.

Žodžiu, norima pasakyti, jog būtis pirmojoje pusėje priskiriama standartinei, o toliau ji darosi komplikuotesnė ir pavirsta kitokia.

Kaip vienas iš metodų, kuriuo analizuoju G.Cieškaitės metafizinę kūrybą, būtų K.G.Jungo psichoanalizė, kuria remiantis literatūrologė Modė Bodkin tyrinėja archetipinius modelius tragiškoje poezijoje, taip pat Gaston‘as Bachelard‘as, kuris analizuoja filosofijos bei literatūros susiliejimą. Jis skatina filosofiją analizuoti žmogaus minties kelią į tiesą lydinčią ir paremiančią mitologiją. Gaston‘as Bachelard‘as naudojasi Karlo Gustavo Jungo archetipų teorija, kuri aktuali ir apžvelgiant G.Cieškaitės kūrybą.

Pati poetė yra užsiminusi apie galbūt nesuprantamą savo kūrinių kalbą; jos neaiškumas susijęs vien su išraiškos poetiškumu, kuriam visada būdingas šioks toks netikslumas, miglotumas, išplaukiantis iš nenorėjimo ar negalėjimo (poetų, susidūrusių su ypatingomis mistinio patyrimo būsenomis) kalbėti tiesiogiai.

G.Cieškaitės tyrinėjimas ugdo toleranciją. Toleranciją savitam pasaulio regėjimui, suvokimui.

Norėčiau apibrėžto archetipus, remdamasi „Lietuvių literatūros enciklopedija“: archetipas – tai kolektyvinės pasąmonės vaizdinio, turinčio universalią prasmę, perdavimas iš kartos į kartą. Archetipo samprata susijusi su C.G.Jungo psichoanalitine teorija, kuri išskyrė Animus, Anima, Šešėlio, Savasties, ketverto, trejeto ir kitus archetipus.

Literatūroje archetipu laikomas pastovus įvaizdis, motyvas, simbolis, susiformavęs, atsiremiant į mitologinės, folklorinės tradicijos ar pasaulinės kultūros pagrindą.

Vieni iš archetipų susiję su tradicinių žmogaus ir gamtos santykių raiška – tai archetipai būdingesni pirmiesiems G.Cieškaitės poezijos rinkiniams:

„O medžių šešėliai

Vaikystės sapne

Tartum durys.

O durys vaikystės sapne,

Papuoštos rugiagėlėm...“ (eil. iš rinkinio „Tylos žydėjimas“, 1975)

Taip pat skiriami tokie archetipai, kurie būdingi moderniajai/postmoderniajai literatūrai:

„Atspindėtas dangus mėnesienoje veidrodžiu tapo,

rojaus sodų šviesa nusileido ant angelo kapo –

ir bekūniai dievai iš senovės šventovių žiūrėjo,

kaip žmonijos vaizduotės akli tvariniai, nužydėję

mitologinės saulės – tarytumei kosminės auros,

arba juodosios skylės, visatoje dieviškai kiauros,

kai dangus atspindėtas – jis veidrodžiu amžinu tapo

ir nukrito žvaigžde ant pražilusio kūdikio kapo.“

(eil. iš rinkinio „Antgamtėje klajojanti šviesa“, 2002)

Šiems archetipams būdinga destrukcija, griūtis – jie būdingi poetės antrajai kūrybos pusei po įvykusio lūžio.

Taip pat norisi pateikti ir Tarptautinio žodžių žodyno pateikiamas reikšmes:


Reziumė

Autorius
myliurugpjuti
Tipas
Referatas
Dalykas
Literatūra
Kaina
€2.73
Lygis
Universitetas
Publikuotas
Spa 26, 2016
Apimtis
18 psl.
Įvertinimas

Susiję darbai

Poezija ir istorija Vilniaus romantikų tekstuose

Literatūra Referatas 2010 m. agniukas
Romantizmo sąvoka yra daugiareikšmė. Ja gali būti įvardijama meninio vaizdavimo tipas priešingas realizmui, kuomet tikrovė yra neatkūriama, o perkūriama. Literatūros istorijoje romantizmas laikomas...

Visuomenės ydų kritika Petro Roizijaus poezijoje

Literatūra Rašinys 2011 m. sellfish
Apžvelgiant garsiausius XVI amžiaus Lietuvos rašytojus, būtina paminėti poeto Petro Roizijaus vardą. Iš Ispanijos kilęs ir tuometinėje LDK dalį savo gyvenimo praleidęs rašytojas,...

Petro Roizijaus poezijos retoriškumas

Literatūra Diplominis darbas 2011 m. uršulė
Šis darbas yra VU klasikinės lotynų ir senovės graikų filologijos magistrinis apie Baroką, antiką, Renesansą, Petrą Roizijų, retoriką, poeziją, literatūrines figūras, satyrines poemas,...