Giedros Radvilavičiūtės prozos vaizdinija

11 psl. / 3095 žod.

Ištrauka

P. Lopate'as personaliosios esė žanrą apibūdina kaip kūrinį, kuriame visada kalbama pirmojo asmens vardu ir kad personalioji esė tam tikru požiūriu yra jo autorius. P. Lopate'as taip pat nurodo, kad personalioji esė yra neformaliosios (skirtingai nuo formaliosios, t. y. mokslinės, politinės, kultūrinės ir t. t.) esė atmaina, kuri sutelkia dėmesį ne tiek į racionalius išvedžiojimus, kiek į stilių ir rašančiojo asmenybę. Personaliosios esė tekstu plaukia, paties rašančiojo – solisto asmeninis parašas. Vieną iš personaliosios esė ypatybių P. Lopate'as nurodo jos intymumą. Esė autorius tarytum kalba tiesiai skaitytojui į ausį, patikėdamas jam viską – nuo paskalų iki išminties. Pasidalydamas savo mintimis, prisiminimais, troškimais, skundais ir keistybėmis, personalusis eseistas užmezga santykį su skaitytoju, dialogą – draugystę, galbūt pagrįstą susitapatinimu, supratimu, pasitikrinimu ir bičiulyste. Ar tai reiškia, kad personalieji eseistai yra monologistai, nerandantys su kuo pasikalbėti ir priverčiantys juos išklausyti skaitytoją? P. Lopate'as taip nemano. Anot jo, personalieji eseistai kalbasi su savo skaitytojais todėl, kad yra įpratę diskutuoti patys su savimi. Dialogo forma literatūroje įtvirtinta jau nuo Platono laikų. Personalioji esė – tai tam tikra literatūrinė komunikacija. P. Lopate'as atskiria personaliąją esė nuo autobiografijos. Autobiografinių memuarų autorius, jo nuomone, juda linijine kryptimi, vis giliau panirsta į naratyvą, kaip ir romane neišvengiamai įtraukia psichologinius ir socialinius įvykių aspektus. Personalioji esė rašoma, kitaip nei autobiografija, ciklais. Eseistas visuomet pradeda nuo prielaidos, kad skaitytojas su jo tekstu susiduria pirmą sykį. Todėl eseistas nevengia pasikartojimų. P. Lopate'as pabrėžia būtiną autobiografinių detalių pakartojimą, kad skaitytojas susigaudytų, apie ką rašoma. Tą aptinkame ir mūsų nagrinėjamos G.Radvilavičiūtės kūryboje.

Kad tarp rašančiojo esė ir skaitytojo įvyktų dialogas, anot P. Lopate'o, rašantysis turi patraukti skaitytoją savo garbingumu. Eseistui būtina nuoširdžiai atsiverti savo skaitytojui, pelnyti jo pasitikėjimą. Tačiau rašytojas – tik žmogus. O žmogus, teigia P. Lopate'as, remdamasis psichoanalizės tiesomis, yra save apgaudinėjantis ir racionalizacijas kuriantis gyvūnas. Kaip žinoti, kada rašytojas apgaudinėja savo skaitytoją, nes meluoja pats sau, o kada jis yra atviras ir nuoširdus? Juk tai, ką mes galvojame ir sakome apie save, gali būti labai tolima tam, kas mes iš tiesų esame. Sigmundas Freudas teigė: mes apjuosiame save idiosinkratiniais naratyvais, kurie apsaugo mus nuo realybės. Be jų negalėtume išgyventi. Gal tą patį daro ir personalusis eseistas? Anot P. Lopate'o, personaliajam eseistui būti nuoširdžiam galima tik skeptiškai vertinant savo paties garbingumą. Kuo daugiau eseistas savo tekste demaskuoja racionalizacijų, tuo labiau jis darosi teisingesnis ir nuoširdesnis. Svarbi yra P. Lopate'o išskirta kalbos jungtis „kiek įmanoma“. Kritikas, pats būdamas eseistu, žino, kad visiškai atviras, net ir labai norėdamas, negali būti nė vienas eseistas. Pastanga būti atviram reiškia sėkmingo personaliojo esė rašymo sąlygą. Personalusis eseistas kiek įmanoma privalo apnuoginti savo sielą. Kad personalioji esė nusisektų – ji turi likti šiek tiek pažeidžiama. Skaitytojai sunkiai priima savimi pasitikinčius ir patenkintus autorius. Paradoksalu, konstatuoja P. Lopate'as, bet personalusis eseistas turi atverti skaitytojui savo išdavystes, netikrumą ir nepasitikėjimą savimi. Ko apstu G.Radvilavičiūtės esė.


Reziumė

Autorius
myliurugpjuti
Tipas
Referatas
Dalykas
Literatūra
Kaina
€2.54
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Spa 26, 2016
Publikuotas
2008 m.
Apimtis
11 psl.

Susiję darbai