Atskirų sistematinių taksonų būklės vertinimas istorinio antropogeninio poveikio aspektu

Naujausi archeologiniai tyrinėjimai keičia, formuoja bei papildo mūsų supratimą apie praeityje gyvenusių žmonių darytą įtaką įvairių gyvūnų populiacijoms. Daug duomenų yra gauta iš maisto ieškojimo teorijos (angl. foraging theory), remiantis daugelyje pasaulio vietų randamais gausiais duomenimis apie platų žmonių grobio bei mitybos spektrą. Taip pat žinoma, jog žmonės introdukavo daugybę laukinių gyvūnų, nuo pinčių, žiurkių iki nepaprastai daug įvairių kitų organizmų, taip savo ruožtu sukeldami įvairius antrinius (netiesioginius) padarinius. Suintensyvėjus ugnies naudojimui, žmonių kolonistai daugeliu atvejų stipriai pakeisdavo kolonizuotų teritorijų augaliją, taip ypač jautriai paveikdami vietinių gyvūnų populiacijas. Dažniausiai salų aplinkoje, šios trigubos grėsmės – plėšrumas, introdukcija ir augalijos pakeitimas privesdavo prie rūšių išnykimų, tačiau nėra archeologinių įrodymų, jog nedidelio masto žmonių bendruomenės salose ar kontinentuose sukeltų išnykimus tik dėl plėšrumo. Šioje vietoje vyksta įdomios diskusijos tarp tų, kurie mano, jog žmonės jungdavosi į nedideles bendruomenes, kurios gyvendavo iš tam tikros medžioklės, vaisių, uogų rinkimo bei žemdirbystės kombinacijos ir būtent dėl tokio „kaimiško“ gyvenimo būdo tausojo gamtą, darė jai nedidelę įtaką (pvz.:, Alcorn, 1993, 1996; Hunter-Anderson, 1998) ir tų, kurie tokiose grupėse randa labai nedaug gamtos tausojimo įrodymų (pvz.: Alvard, 1994, 1995, 1998a,b; Smith and Wishnie, 2000).

Šių diskusijų dalyviai kalbėdami apie gamtos tausojimą kartais pabrėžia skirtingus aspektus. Pavyzdžiui Alcorn (1996, p. 234) susitelkia ties vietinių rūšių gyvybingų populiacijų, atstovaujančių plačiai genetinei įvairovei, palaikymu vietinėse buveinėse ir ekosistemose, o Smith and Wishnie (2000, p. 515) – ties procesais, susijusiais su praktiniais veiksmais trukdant vykti arba švelninant rūšių eikvojimą ar buveinių degradaciją.

Nors Smith and Wishnie (2000) ir Alvard (1998a) kalba apie menkai pastebimą antropogeninį poveikį bet kokioms biotinėms bendrijoms, tai dar nereiškia, kad žmonės apskritai buvo susiję su kieno nors saugojimu. Atskirais atvejais žmonių populiacijos galėjo būti per mažos arba buvo per daug ribotos technologijos, kad galėtų daryti pastebimą įtaką biotai. Tai Hunn (1982) pavadino epifenomeniniu tausojimu (saugojimu) (angl. epiphenomenal conservation).

Archeologiniai tyrinėjimai, atlikti per pastaruosius du dešimtmečius iš esmės pakeitė mūsų supratimą apie gamtą ir žmonijos įtaką jai (Grayson, 2001). Jų dėka žinome, jog žmonės vienaip ar kitaip prisidėjo prie daugelio rūšių išnykimo ir įvairių biotos pokyčių tam tikrose teritorijose (šie reiškiniai tebevyksta ir dabar). Šiame darbe daugiausia dėmesio bus skirta būtent šiems su antropogenine veikla susijusiems padariniams.