Vyriausybės parlamentinė kontrolė Lietuvos Respublikoje

15 psl. / 2823 žod.

Ištrauka

Seimo narys socialdemokratas Gediminas Kirkilas vienoje žinių laidoje duodamas interviu pabrėžė, kad pagrindinės Seimo funkcijos yra dvi – tai įstatymų leidyba ir parlamentinė kontrolė. Pirmasis minėtas Seimo institucinis elementas – įstatymų leidyba – daugiau ar mažiau aiškus ir suprantamas, o štai parlamentinė kontrolė – keblesnė ir kiek mažiau girdima sąvoka, o ypač teisiniu požiūriu.

Įtaka, tikrinimas, valdymas – šiais trim raktiniais žodžiais supaprastinai galima apibūdinti parlamentinę kontrolę.[1] Šie žodžiai nusako Seimo ir Vyriausybės (itin retais atvejais ir Lietuvos Respublikos Prezidento) santykį: Seimas daro įtaką, tikrina ir valdo vykdomąją valdžią. Tačiau toks Seimo dominavimas nėra totalus ta prasme, kad valdžių padalijimo principas harmonizuoja valdžių santykius ir išlaiko tarpusavio pusiausvyrą.

Nagrinėjant parlamentinės kontrolės klausimą yra du skirtingi žiūros taškai: politologinis ir teisinis. Politikos mokslams svarbiausias šio reiškinio aspektas yra politinė kova dėl valdžios įgaliojimų, o teisės mokslams ir kartu šiam tyrimui – šio instituto turinys, jo teisinis reguliavimas, konstitucinis pagrįstumas ir įgyvendinimo praktika.[2] Dėl politologinio ir teisinio vertinimų iškyla problemos dėl šių disciplinų kompetencijų: ar parlamentinę priežiūrą turėtume traktuoti ir grįsti politologų argumentais, ar teisininkų. Įdomu tai, kad parlamentinės kontrolės terminą pirmą kartą pavartojo teisininkas Seimo narys E. Jarašiūnas 1990 m. rugsėjo 25 d. Seimo posėdyje.[3] Nors šiame darbe bus remiamasi teisiniais argumentais, visgi svarbu pažymėti, kad Seimas vykdydamas savo funkcijas, tame tarpe ir parlamentinę kontrolę, veikia kaip politinė institucija ir jokių teisinių vertinimų nepriima.[4] Tokius vertinimus priima Lietuvos Konstitucinis Teismas.

Nors darbų apie parlamentinę kontrolę daugėja, tačiau vis dėlto jaučiama išsamesnės ir sistemiškos informacijos stoka, o kartu trūksta parlamentinės priežiūros termino turinio konkretumo. Šis terminas dar gana abstraktus ir stokoja esminių štrichų. Todėl savo darbu bandysiu išnagrinėti parlamentinės kontrolės esmę, jos padėtį Lietuvos politinėje sistemoje ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, taip pat pateikti su kokiais sunkumais susiduriama Lietuvoje, įgyvendinant parlamentinę priežiūrą. Šis darbas bus grindžiamas teisės teoretikų E. Šileikio, T. Birmontienės ir G. Kalinausko darbais.

[1] Gintaras Kalinauskas, „ Parlamentinės kontrolės samprata“ http://gintarask.home.mruni.eu/?page_id=43 [Žiūrėta 2010 05 01].

[2] Alvidas Lukošaitis , Parlamentinės kontrolės įgyvendinimas Lietuvoje: metodologinės pastabos apie trūkinėjančią „šeimininko – samdinio grandinę, Politologija, 2007.

[3] Kalinauskas, [Žiūrėta 2010 05 01].

[4] Ten pat.


Turinys

  • Įvadas4
  • 1. Parlamentinės kontrolės samprata5
  • 2. Valdžių padalijimo principas parlamentinės kontrolės atžvilgiu7
  • 3. Parlamentinės kontrolės instrumentai8
  • 4. Parlamentinės priežiūros įgyvendinimo problemos Lietuvoje10
  • Išvados11
  • Literatūros sąrašas12

Reziumė

Autorius
sabalzie
Tipas
Referatas
Dalykas
Politologija
Kaina
€2.54
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Vas 7, 2017
Publikuotas
2010 m.
Apimtis
15 psl.

Susiję darbai