Grožio sampratos klasifikacijos

Grožio esmės klausimas yra labai senas. Jokia kita iš daugybės nelengvai nagrinėjamų estetikos kategorijų nėra tokia nesuvokiama. Dar senovės graikai laužė galvas, kas bendra – gražus debesis ir gražus arklys, gražūs medžiai ir gražios mergaitės ir t.t. Tai pirmoji grožio mįslė. Antikinėje estetikoje, priešingai nusistovėjusiai stereotipinei pažiūrai, grožio sąvoka neatliko išskirtinio vaidmens. Žvelgiant šiuo aspektu, grožio terminas antikoje netampa pirmaeilis. Grožio sąvoka buvo labai plati, ženklino viską, kas patinka, kelia susižavėjimą ar dvasinį pasitenkinimą.

Jau viduramžiais buvo suprasta, kad ne visa, kas akį atkreipia, yra gražu, bet tas gražu, kas drauge yra ir gera. Taip pat pastebėta, kad ne kiekvienas geras daiktas yra gražus, kad gražybė ir gėrybė – tai ne vis vien. Pirmutinis, kuris giliau yra tyrinėjęs skirtumą tarp grožio ir gėrio buvo šv. Augustinas. Jis priėjęs principinį klausimą : ar daiktai dėl to yra gražūs, kad teikia mums pasigėrėjimo; ar dėl to teikia pasigėrėjimo, kad jie yra gražūs, kategoriškai atsako, jog jie dėl to mums patinka, kad turi savyje grožio. Kitaip sakant šv. Augustinas pirmutinis nurodė, kad grožio kriterijum yra ne vien subjektyvus žiūrovo jausmas, bet ir objektyvios estetikos normos. Jo taip pat buvo pastebėta, jog gerumas daugiausia patraukia mūsų geismą, o grožis užima ne vien mūsų geismą, bet ir protą. Taigi, grožis yra mylėtinas dėl jo paties, o ne dėl gerumo ar naudingumo. Pagrindinės viduramžių grožio sampratos išsirutuliojo iš pakeistų antikinės estetikos idėjų. Skirtingi teoretikai pabrėžia proporcijų struktūrų ar abstrakčiai paimtų malonių juslėms, harmoningų elementų santykių svarbą. Ilgainiui išryškėjo grožio kaip formalios harmonijos apibūdinimas.

Skirtingose epochose keitėsi požiūris į grožio sąvoką, todėl buvo ir skirtingi vertinimo kriterijai. Grožis buvo vadinamas kaip viena iš aukščiausių vertybių, taip pat grindžiamas dalių darna, harmonija, kuri pasireiškia tiek išoriniame tiek ir vidiniame pasaulyje.

Gražus daiktas ar meno dalykas gimdo mumyse estetišką pasigėrėjimą, kuris yra betarpiška grožio pasekmė. Bet toji pasekmė pati iš savęs mums dar neparodo kas yra grožis. Mes žinom tik, kad toji pasekmė plaukia iš dailaus daikto ar meno dalyko, kaip iš materialinės grožio priežasties. Bet norint pažinti šias priežastis, kurios gamina grožio esmę dailiame daikte ar meno objekte, vieno grožio atjautimo neužtenka, bet tai reikalauja dar supratimo, įsijautimo, apmastymo. Remdamasis, kad grožis glūdi tam tikroje harmonijoje, proporcijoje, tam tikroje tvarkoje bei vienybėje, H. Klugas pateikia šią grožio definiciją: “Grožis – tai maloni žiūrėti duotosios daugybės tinkamoji vienybė, arba kitais žodžiais, grožis – tai malonus žiūrėti suderintas vienybėje įvairumas.”[1]

Darbo tikslas yra atskleisti, kaip grožį skirtingi teoretikai, mąstytojai, vertino skirtingose epochose, taip pat atskleisti pagrindines grožio vertinimo estetines kategorijas.

[1] Jakštas A. Raštai “Estetika “ III t. V., 1997 p. 30.