Menai / Muzika

Pirmieji romantizmo kompozitoriai. 18a. pabaigos muzikos estetika; Bethoveno karjera ir pomirtinė šlovė

0 atsiliepimų
Autorius:

Kas yra Romantizmas? Ką aš žinau apie pirmuosius šios epochos kompozitorius? Šiais klausimais derėtų pradėti rašto darbą. Svarbu: beskaitant neužmiršti stabtelti, ir vėl užduoti juos sau. Šio referato tikslas – įsigilinti į Romantizmo epochos specifiką, estetiką ir idėjas, pažinti pirmuosiuos epochos kompozitorius, arba, kitaip tariant, sugebėti atsakyti į darbo pradžioje pateiktus klausimus.
Romantizmas – tai vienu sakiniu nenupasakojamas, kupinas tarpusavyje nesutaikomų idėjų, lengvai pastebimas rašytojų ir menininkų darbuose, tačiau sunkiai apibūdinamas reiškinys. Būti romantiku, reiškė vertinti unikalumą, ieškoti jo savyje, taip pat tikėjimą, kad meno tikslas yra išreikšti savo unikalumą, savo paties „genijaus originalą“, kitaip sakant, tikrovę, kuri egzistavo tavo paties viduje. Gyvenimas turėjo būti paskirtas savęs realizavimui. Šio savęs išreiškimo tikslas buvo reikalauti užuojautos, bet tai turėjo būti daroma be „savanaudiškų tikslų“. Vieninteliai muzikiniai kūriniai, kurie galbūt gali įvykdyti šiuos reikalavimus, buvo vėlesnės Mocarto simfonijos. Todėl neatsitiktinai W. A. Mocartas, savo meto, ir šiek tiek vėlesniems, kritikams tapo pirmasis ir esmingiausias romantizmo menininkas, ypač po to, kai jo muzika buvo daugelio įvardijama kaip iš esmės labiausiai atspindinti romantizmą iš visų menų. Pasak vieno įtakingiausių XIX a. pradžios kritikų Ernesto Teodoro Hofmano, kas Mocarto muziką tokią padarė, nebuvo tiktai muzikos galia patraukti emocijas, bet tiksliau „faktas“ (kaip Hofmanas jautė, kad yra), jog vienintelis jo muzikos objektas yra begalybė. Būtent dėl to, kad muzika, nelyginant tapyba ar poezija, neturi jokio būtino modelio gamtoje, ji „atskleidžia žmogui nežinomą karalystę, pasaulį, kuris neturi nieko bendro su išoriniu jusliniu pasauliu, supančiu žmogų, kuriame asmuo palieka visus savo aiškius jausmus ir pasiduoda neapsakomam troškimui, ilgesiui“. Taigi romantikams instrumentinė muzika apskritai buvo kilnesnė negu vokalinė. Tai taipogi buvo nauja idėja, kuri turbūt galėjo atsirasti tik nuo F. J. Haidno laikų. Netgi Kantas, svarbiausias iš ankstyvųjų estetikos teoretikų, manė instrumentinę muziką esant vienu metu malonausią ir mažiausiai „dirbtinai išaugintą“ meną, nes ji paprasčiausiai „skamba“ pojūčiais. Pasak E. T. Hofmano, muzika išties patobulino tekstą, „papuošdama jį purpuriniu romantizmo blizgesiu“. Eilės susivienijo su muzika, bet muzika tapo suvaržyta eilėse. Galiausiai, kaip rašė Hofmanas, muzika „privalėjo ištrūkti ir nuotraukti kiekvieną ryšį, siejantį ją su kitais menais“, palikdama kitus menus kažko netekusius ir trokštančius, vėlesnio meto kritiko, kuris atstovavo romantizmui, V. Paterio žodžiais, „siekti muzikos padėties“.
Visa muzikos istorija, pasak Hofmano, buvo laipsniškas muzikos išsilaisvinimas nuo visų sąsajų, kurios kompromitavo autonomiją ir išsireiškimo absoliutumą, kurį Hofmanas laikė esminiu. Jis rašė, kad „Tie talentingi kompozitoriai iškėlė instrumentinę muziką iki dabartinės aukštos padėties“ ir tai nepriklausė nuo geresnės modernių instrumentų kokybės ar didesnio moderniųjų atlikėjų virtuoziškumo. Tai priklausė vien tik nuo šiuolaikinių kūrėjų, kurie buvo „įžvalgesni ir artimesni specifiniame muzikos prigimties pažinime“. Kompozitorius ir atliekantis virtuozas nuo šiol buvo supriešinti, nes virtuoziškumas buvo tik dar vieni pančiai su išoriniu pasauliu, iš kurių muzika turėjo būti išlaisvinta.
Visa ši teorija buvo absoliučiai priešinga ankstyvesniems teiginiams apie muzikinius išsireiškimus, pasakymus, kuriuos galime pamatyti antikinėse doktrinose (aiškiausiai jas išdėstė Aristotelis) teigiančiose, kad menas imituoja gamtą. Ši doktrina savo laiku (XVI a.) sukėlė kažką panašaus į revoliuciją muzikiniuose išsireiškimuose, kai muzikantai atrado senovės Graikijos veikalus ir pradėjo madrigaluose ir (vėliau) operoje atrasti „reprezentacinį stilių“ tam, kad tiesiogiai imituotų kalbą ir per ją rodomas emocijas. Kaip ir vėlesnė meilės jausmų doktrina, reprezentacinis stilius buvo priešingybė romantizmo nevaržomo muzikos išraiškingumo sąvokai.
Tai buvo dėl to, jog muzika priklausė nuo sąjungos su žodžiais, tai yra kitu menu. Kita vertus, ji išreiškė ne unikalius kompozitoriaus jausmus, bet būdingus veikėjams jausmus, taigi, pabrėžė bendrą „žmogaus prigimtį“ kaip reprezentacijos objektą, o ne individo unikalumą ir buvimą jo paties išraiškos objektu. Trečia, muzika nagrinėjo tam tikras įkūnytas jausmų kategorijas, kurios turėjo vardus ir galėjo būti (bei buvo) suklasifikuotos, taip pat būdamos bendra žmogiškumo nuosavybe. Muzika buvo bejėgė sukelti žodžiais neišreiškiamus, neapsakomus, metafizinius, neribotus jausmus. Vadinasi, ji galėjo perduoti juos tik per kartotiną dalykinį intelektualinį pažinimą (ar atpažinimą), kuris nebuvo nepaprastas subjektyvus įkvėpimas. Muzika nebuvo grynas menas ir, toli gražu, nebuvo autonomiškas ar laisvas, ji buvo susijusi su bendražmogiškumu, o ne elitiniu genijumi.

Darbo tipas:
Dalykas:
Apimtis:
6000 žodžiai (-ų)
Lygis:
Universitetas
Atsisiųsti