Ispanų ir italų teatro skirtumai

Teatras – viena seniausių meno rūšių, kilusių senovės Graikijoje. Tai vidinio ir išorinio pasaulio išreiškimas scenoje, dalyvaujant aktoriams ir žiūrovams. Teatras apjungia kitus menus – dailę, muziką, šokį, perimdamas iš jų vaizdinius, garsus, judesius. Taigi tai – universalus menas, kuriame žmonės kalba vieni apie kitus, pasitelkdami įvairias meninės raiškos priemones.

Nuo pat suklestėjimo Antikos laikotarpiu teatras išlaikė savo vertę. Tikima, kad scenoje galima pavaizduoti žmogaus vidinę būseną, išreikšti užslėptas emocijas, priversti patikėti, kad egzistuoja kažkas aukščiau už žmogišką būtį. Spektakliai buvo laikomi didžia švente, kurios šerdį lemta suprasti ne visiems norintiems. Bėgant amžiams, teatro suvokimas ir paskirtis kito, bet tai nesumenkino šio meno svarbos visuomenei.

Nors teatro ištakos siekia antikinį graikų pasaulį, ilgainiui įvairiose Europos šalyse susiformavo skirtingos teatro paradigmos. Kiekvienos tautos teatro tradicija yra savita, atspindinti tos tautos kultūrą, vertybes, bendrąjį suvokimą apie supančią aplinką. Norint suprasti, kuo ypatinga kiekviena nacija, reikia pažinti jos istoriją ir kultūrą. Teatras gali puikiai atskleisti šiuos aspektus.

Šio darbo tikslas – aptarti ispanų ir italų teatro ypatumus, akcentuojant šių tradicijų skirtumus ir sąlyčio taškus.