Mitinės konstrukcijos S. T. Kondroto prozoje ( knygoje „Įvairių laikų istorijos“)

Saulius Tomas Kondrotas – prozininkas bei scenaristas. Taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šį rašytoją. Tačiau kaip teigia Vygandas Šiukščius jis „...yra bene barokiškiausias lietuvių rašytojas. Jo kūryboje susilieja daugiaprasmės metaforos, ironija, krikščioniškų ir pagoniškų mitų, simbolių, įvaizdžių sintezė, archaiški, magiški užkalbėjimai, tanki, sutirštinta kalba, šaltas racionalaus ir iracionalaus žmogaus psichologijos skerspjūvis ir mistikos, pasakų – „šulinių dugne radusios laimę našlaitės“ – pasaulis. Magiškojo arba mitinio realizmo pasaulis“ S. T. Kondroto meninis pasaulis paklūsta ne įprastiems tikrovės suvokimo dėsniams, o ribų nežinančiai vaizduotės laisvei. Jo prozoje vyksta įvairiausi, neįtikėtini ir protu nesuvokiami dalykai: prosenelio pagaminti milžiniški baldai nepasiduoda niekaip sunaikinami; kunigaikštis ir jo žmona iš baimės pavirsta driežais; valstietis sutinka prie mėsinės vitrinos savo mirusį brolį ir su juo kalbasi; kalnas užsiliepsnoja netikėtai, o gaisre pasirodžiusi lapė sujungia veikėjų gyvenimus, jos širdis ledinė ir apaugus juodais gaurais; meilė apakina žmones ir neleidžia ramiai gyventi. Tačiau per visus šiuos, neįtikėtinus, fantastiškus įvykius autorius perteikia apsakymo veikėjų gyvenimus, kuriuose gausu neaiškumų, atsitiktinumų ir staigių likimo posūkių. Knygoje Įvairių laikų istorijos žmogaus egzistencijos neįmanoma suprasti remiantis logikos dėsniais. Sunku paaiškinti kūriniuose vyraujančius ryšius ir jų prasmę. Tačiau neįmanoma paneigti, kad realus, materialinis gyvenimas visgi egzistuoja. Kiekviename apsakyme galima įžvelgti mirties tematiką. Būtent mirtis, gyvenimo baigtis, rodo, kad kažko būta. Tas kas turi pabaigą turi ir pradžią. Taip pat svarbia vietą užima mitai bei legendos.