Humanitariniai mokslai / Literatūra

Sauliaus Tomo Kondroto apsakymo „Ko mes niekada nenorėtume“ analizė remiantis semiotine literatūros teorija

0 atsiliepimų
Autorius:

Semiotika - mokslas apie ženklus, jų sistemas ir ženklų veikimo būdus, numato visą eilę prielaidų ir sąvokų, kurios pagrindžia simbolinių sistemų analizę. Štai taip semiotikos terminas apibrėžiamas žodynuose. Tačiau tai tik dalis tiesos, kuria būtų galima remtis apibūdinant kai kurias semiotikos pakraipas, todėl būtų ne visai teisinga interpretuoti semiotiką vien kaip mokslą apie ženklus. Tikslesnis semiotikos apibrėžimas – disciplina, kuri siekia moksliškai aprašyti reikšmes. Tikrasis semiotikos objektas – reikšmės gyvenimas, reikšmės kaita, reikšmės procesai. To siekia semiotika. Pasak A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesoriaus Kęstučio Nastopkos, semiotika dažniausiai yra apibrėžiama kaip mokslas apie reikšmes arba bandymas suvokti ir objektyviai aprašyti, ką pasaulis reiškia žmogui. Toks apibrėžimas leidžia šiam mokslui veikti gana plačioje terpėje. Pats A. J. Greimas semiotikos niekada nevadino mokslu, o apibrėždavo ją kaip „mokslinį projektą“, tai reiškia, jog semiotika sudaryta ne iš galutinių atsakymų ar įsigalėjusių dogmų, bet yra tam tikra mokslo vizija, kurios siekiama. „Semiotika nėra katekizmas, kuris iškelia klausimą ir duoda į jį atsakymą. Ji tiesiog formuluoja klausimus, į kuriuos reikia atsakyti. Ji iškelia hipotezes ir niekada negali būti įsitikinus, kad tos hipotezės yra teisingos. Semiotika – refleksyvi disciplina, nuolatos tikrinanti save, nepatenkinta pačia savimi“, – pabrėžia K. Nastopka. Jo manymu, labai vykusi A. J. Greimo mokinio Paolo Fabbrio pastaba, kad „semiotika yra ne kanonas, o organonas“. Tai reiškia, jog semiotika – ne taisyklės, kuriomis reikia vadovautis, o tam tikras instrumentas, kuris naudojamas atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją.

Tekstas nėra atsitiktinis žodis, kalbant apie semiotiką. Nereikėtų pamiršti, kad šis mokslas yra priskiriamas prie humanitarinių, kartais – prie literatūros mokslų, nors tas priskyrimas, K. Nastopkos manymu, nėra visiškai teisingas. Pasak jo, semiotika – tai ne literatūrinė arba literatūrologinė disciplina, o literatūrinė semiotika, nuo kurios savo veiklą pradėjo dauguma Lietuvos semiotikų, yra tik viena šio mokslo atšaka. Teksto sąvoka semiotikoje yra gana plati ir universali. A. J. Greimas teigęs, jog „be teksto nėra išganymo“. „Teksto ribos reliatyvios. Tekstas – tai ir vienas eilėraštis, ir vieno poeto rinkinys, ir visa poeto kūryba“, – sako K. Nastopka.

Semiotika atsiriboja nuo informacijos esančios už teksto ir siekia koncentruotis į svarbiausią semiotikos objektą – patį pasakojimo turinį, jo formą. Semiotinės analizės specifika reikalauja labai detalaus ir daugkartinio kūrinio skaitymo. Pats A. J. Greimas, svarstydamas apie semiotiką, teigė: „Semiotika nėra nei filosofija, nei literatūros teorija, nei lingvistika – tai visus ženklus tyrinėjantis ir apglėbiantis gyvenimo būdas“. Kaip teigia N. Keršytė: semiotikos objektas – vidinių reikšmės formų aprašymas. Siekiama aprašyti pasakojimų turinio formą – kokiu būdu struktūruojamas turinys (įvykiai, veiksmai, poelgiai).

Taigi, savo darbe būtent ir stengsiuosi remdamasi semiotine literatūros teorija išanalizuoti Sauliaus Tomo Kondroto apsakymą „Ko mes niekada nenorėtume“. Savo analizėje vadovausiuosi trimis semiotinės analizės lygmenimis: diskursyviniu, naratyviniu ir loginiu – semantiniu. Tačiau plačiau apžvelgsiu du pirmuosius lygmenis, kadangi loginį-semantinį šiame apsakyme sunku išskirti.

 

 

Darbo tipas:
Dalykas:
Apimtis:
1994 žodžiai (-ų)
Lygis:
Universitetas
Atsisiųsti

Turinys

  • Rašto darbą sudaro:
  • 1. Įvadas, kuriame pristatomas semiotikos mokslas.
  • 2. Analitinė dalis, kurioje yra remiantis semiotine literatūros teorija analizuojamas Sauliaus Tomo Kondroto apsakymas „Ko mes niekada nenorėtume“.
  • 3. Apibendrinimas.