Socialiniai mokslai / Sociologija

Suomijoje kartu gyvenančių, bet nesusituokusių porų perėjimas į santuoką bei socioekonominių veiksnių įtaka

0 atsiliepimų
Autorius:

Įvadas

Pasirinkau suomių tyrėjos Elina Mäenpää straipsnį apie šiuolaikines poras, gyvenančias Suomijoje, jų pasirinkimą tuoktis ar gyventi susidėjus, bei kas, kokie rodikliai, priežastys tai įtakoja. Visas darbas parašytas remiantis šiuo straipsniu. Per paskutinius kelis dešimtmečius kartu gyvenančių, bet nesusituokusių porų itin padaugėjo šiaurinėse šalyse, tame tarpe ir Suomijoje. Šiais laikais toks gyvenimas susidėjus dažnai tampa alternatyva santuokai, nors vis tik santuoka išlieka stipri sąjunga, ir dalis porų ir toliau renkasi vedybas buvimui kartu. Todėl straipsnio autorė teigia, jog svarbu pasigilinti, kokios priežastys gyvenančias kartu poras skatina tuoktis, bei kuo skiriasi gyvenimas kartu nesusituokus ir susituokus. Straipsnyje, kuriuo remiuosi šiame darbe, analizuojama, kaip Suomijoje nesusituokusių porų socioekonominės charakteristikos įtakoją perėjimą prie santuokos.

Darbo tikslas buvo įsigilinti į straipsnį, išsiaiškinti, kas labiausiai lemia porų sprendimą likti gyventi drauge be santuokos ar kaip tik susituokti.

Uždaviniai: įsigilinti į straipsnį, jį paanalizuoti, išsiaiškinti jame minimo autorės tyrimo rezultatus.

Objektas: Suomijoje gyvenančios poros, kurios gyvena kartu ne santuokoje arba vėliau, kurį laiką pagyvenusios drauge, pasirenka santuoką.

Metodas: analizavau straipsnį.

Darbo tipas:
Dalykas:
Apimtis:
2132 žodžiai (-ų)
Lygis:
Universitetas
Atsisiųsti

Turinys

  • Nesusituokusių kartu gyvenančių porų skaičiaus padidėjimas ir sumažėjimas susituokusių porų Suomijoje pradėjo ryškėti nuo 1970 m. 2005 m. beveik kas ketvirta pora buvo kartu gyvenanti ir nesusituokusi, kas rodo, kad šiame laiko periode padidėjo ir kartu gyvenančių porų lyginant apskritai su visomis poromis. Vidutinis amžius pirmoje santuokoje moterims nuo 23.7 metų tarp 1971 – 1980 m. pakilo iki 29.3 2001-2005 m. Gyvenimas drauge tapo dažnas pasirinkimas pradėti sąjungą, nes tik maža dalis šiandien susituokia prieš tai nepagyvenę kartu. Ryšys tarp vaikų turėjimo ir vedybų taip pat susilpnėjo, nes didelė dalis vaikų gimė ne santuokinėje šeimoje, o iš jų daugelis gimė ir kartu gyvenančioms poroms. Šiuo metu skaičius išaugo iki 40%. Vaikai ne tik gimsta, bet ir auga su tėvais, kurie gyvena nesusituokę, ir auganti proporcija susidėjusių žmonių gali būti vertinama kaip pakaitalas santuokai. Kaip bebūtų, gyvenimas susidėjus labai paplitęs tarp jaunų porų. 2005 m. tyrimai parodė, kad gyvenimas kartu ne santuokoje tarp 25-29 m. ar jaunesnio amžiaus žmonių buvo gerokai populiaresnis negu santuoka, o tarp 30 – 34 metų amžiaus žmonių – atvirkščiai – santuoka dažnesnė negu tiesiog gyvenimas drauge.
  • Dažnai buvo siūloma idėja, kad pastovus ekonominis pamatas yra būtinas perėjimui iš bendro gyvenimo į santuoką, nes tai svarbu stipriai sąjungai. Gali būti, kad draugai, šeima įtakoja asmenų nuomonę į deramą elgesį santuokoje, tame tarpe ir apie geresnį materialinį gyvenimo pamatą, išsilavinimą ir ekonominę nepriklausomybę nuo tėvų. Tam, kad galėtų vedybos, į sąrašą gali būti įtrauktos ir dideliam vestuvių vakarėliui, jei tokio tikimąsi, būtinos finansinės išlaidos.
  • Tyrimai rodo, kad aukštesnė socioekonominė pozicija, ypatingai vyro, skatina santuoką. Vyro išsilavinimo lygis, darbas ir didesnės pajamos taip pat prisideda prie didesnių galimybių santuokai. Vis tik Bracher ir Santow savo veikale „Economic Independence and Union Studies“ teigia, kad tai niekaip nesusiję su santuoka. Tyrimai parodo ir tai, kad santuoka retesnė tarp porų, kur moteriškos lyties partnerė studijuoja. Kartu gyvenančių porų socioekonominės charakteristikos gali taip pat turėti poveikį perėjimui nuo gyvenimo drauge prie santuokos, šis poveikis grindžiamas skirtumais tarp gyvenimo susidėjus ir santuokos kaip sąjungos tipų. Remiantis įvairiomis studijomis, galima teigti, kad santuoka yra tradiciškesnis sąjungos tipas, nes ji labiau susijusi su požiūriu į tradicinį namų ūkio darbų pasidalijimą bei tai, kad gyvenant kartu vyras yra šeimos maitintojas, o moteris – namų šeimininkė. O štai susidėjusios poros labiau linkusios namų ūkio darbais dalintis vienodai, t.y., teikia pirmenybę lygybei sąjungoje. Jei paaiškėtų, jog prielaida, kad sąjungos tipo pasirinkimas susijęs su poros požiūriu į tradicinį darbo pasidalijimą namų ūkyje yra teisinga, tuomet galbūt pasirodytų ir tai, kad, pavyzdžiui, partnerių pasirinkimas tuoktis būtų labiau tikėtinas nei pasirinkimas gyventi susidėjus laikantis įprastinio požiūrio, kad sąjungoje vyro pajamos ir padėtis turi būti aukštesnė negu moters. Iš to galima spręsti, jog aukštesnė vyro socioekonominė pozicija padidintų tikimybę, jog sąjungoje bus pereita nuo gyvenimo susidėjus į santuoką, ir atvirkščiai, jei moteris, kuri gyvena su vyru nesusituokusi, turi aukštesnį išsilavinimo lygį ar gauna didesnes pajamas negu jos partneris, tai tokioje sąjungoje tikimybė tuoktis būtų mažesnė.