Žmogaus vertingumo problema naujųjų amžių filosofijoje

Filosofijos terminas yra kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių: filo ir sophia, reiškiančius meilę išminčiai. Filosofinė būsena yra nuolat siekianti klausti, suprasti, paaiškinti visą supantį pasaulį. Filosofas nėra patenkintas nė vienu atsakymu – jis nuolat ieško ir stengiasi suvokti viską pilnai. Taigi, filosofija yra nuolatinis ir begalinis klausinėjimas, nes kiekvienas atsakymas iškelia vis naujus klausimus.

Priimta manyti, kad mąstyti ir kelti klausimus gali tik žmogus. Tad kas yra žmogus? Skirtingi mokslai apibrėžia žmogaus sampratą vis kitaip: biologiniu požiūriu, tai kūnas, susidedantis iš funkcionuojančių organų, jų sistemos. Psichologinis požiūris įžvelgia ne tik materiją, bet ir sielą, o sociologija žmogų tiria kaip visuomeninę būtybę. Anot Karlo Jasperso, nors tyrinėdami žmogų, sukaupėme įvairiausių žinių, žmogaus kaip visumos nepažinome ir , apskritai, abejotina, ar  žmogus gali būti suvoktas remiantis tuo, ką apie jį galima sužinoti; galbūt jis yra kažkas daugiau, negu pats apie save žino, būtent laisvė, nesutapatinama su jokiu pažinimu, tačiau duota žmogui kaip neišvengiama galimybė.

Vertė, vertingumas lietuvių kalbos žodyne apibrėžiama kaip „daikto gerumas, brangumas, teigiama ypatybė“. Nors žmogus ir nėra tiesiog „daiktas“, šias charakteristikas galima pritaikyti ir jam. Žmogaus vertė dažnai asocijuojasi su jo gebėjimais ar funkcijomis bei socialine padėtimi. Skirtingos epochos lėmė skirtingus požiūrius į žmogaus vertingumą. Neabejotina, kad žymiausiai ir gan revoliuciškai požiūris į žmogų pasireiškė dar renesanso epochoje, kada ir susiformavo humanizmas -  pasaulėžiūra, pabrėžianti žmogaus vertingumą, jo proto galimybes. Humanizmo principu rėmėsi ne vienas Naujųjų amžių filosofas.

Naujieji amžiai pagal tradicinį skirstymą apima laikotarpį maždaug nuo XVII a. vidurio, kai prasidėjo buržuazinės revoliucijos, iki XIX a. pabaigos – XX a. pradžios. Naujų amžių epocha sutampa su kapitalizmo raida (kapitalizmas - plačiausiai paplitusia prasme yra ekonominė ir socialinė sistema, kurioje gamybos priemonės yra privačioje nuosavybėje, prekės ir darbo jėga perkama ir parduodama laisvoje rinkoje, pelnas reguliariai reinvestuojamas arba investuojamas į naujas technologijas ir ūkio šakas.). Tačiau negalima aiškiai įsprausti į šias ribas žmonių mąstymo, idėjų raidos, kadangi mąstymo raida turi savo dėsnius, logiką ir gali atsilikti nuo socialinio, ekonominio ir materialinio gyvenimo vyksmo ar, priešingai, pralenkti jį. Kita vertus, dvasinė visuomenės raida ne visuomet būna tiesiogiai susijusi su socialine, todėl beveik to paties laikotarpio filosofus,  reikia priskirti skirtingoms epochoms: ankstesniajai ir vėlesniajai.

Naujųjų amžių filosofija dažnai skirstoma į dvi stambias dalis: 1) šviečiamoji filosofija ir 2) būties žinojimo filosofija. Šviečiamoji filosofija sudaro ištisą naujųjų amžių epochą. Šiuo požiūriu  ją galima lyginti su Renesanso epocha viduramžiais. Naujieji amžiai pasižymi empirizmo ir racionalizmo ginčais pažinimo šaltinio klausimu. Daugelis filosofų buvo įsitikinę, kad remiantis protu galima sukurti idealią visuomenę, kurioje įsigalėtų laisvės, lygybės principai.

Dvasinio gyvenimo srityje – tai antropocentrinės žmogaus orientacijos įsitvirtinimas ir išsiskleidimas tiek santykio su pačiu savimi, tiek su kitais žmonėmis, visuomene, kultūra ir gamta. Po viduramžių, kada visa ko pagrindas buvo religija, žmogaus protas išsivadavo nuo „priklausomybės“ ir siekė gilintis į žmogiškąją būtį, remdamasis natūralia jos samprata, kad žmonės įvaldytų ją protingais pagrindais.

Po buržuazinės revoliucijos Prancūzijoje, iškilo šviečiamoji materialistinė bei ateistinė filosofija, kuri orientavosi į žmogų ir kūrė jo kultą. Ji skelbė žmonių prigimtinę lygybę, asmenybės laisvę, siekė gerovės ir laimės. Žmogus buvo tarsi bendras centras, iš kurio viskas kyla ir į kurį viskas sugrįžta. Žmogaus protas ir jo galia turi lemti gerus įstatymus, moralę, idėjas, aplinką.

Žinomiausi Naujųjų amžių filosofijos atstovai: Renė Dekartas, Žanas Meljė, Žanas Žakas Ruso, Volteras ir daugelis kitų. Remdamasi jų pamąstymais apibendrinsiu kaip keitėsi žmogaus vertė ir kodėl prireikė laiko, kad ji pakeistų.