Straipsnio „Pertarų dažnumas ir įvairovė sakytinėje lietuvių kalboje“ aptarimas

Savo straipsnyje „Pertarų dažnumas ir įvairovė sakytinėje lietuvių kalboje“ Laura Kamandulytė-Merfeldienė aptaria pertarų vartoseną ir jos dažnį sakytinėje kalboje. Kaip rašoma darbe, „<s>akytinė kalba (o ypač spontaninė šnekamoji) labai skiriasi nuo rašytinės: čia svarbios komunikacinė, socialinio bendravimo funkcijos, lemiančios kitokį nei rašytiniuose tekstuose kalbos elementų pasiskirstymą“> Autorė taip pat pastebi, kad keičiantis pokalbių situacijai bei temai ir pokalbio dalyviams, skiriasi ir kalbančiojo vartojama leksika, kalbos dalių ir gramatinių formų vartojimo dažnis, todėl tyrime analizuojamos skirtingos sakytinės kalbos atmainos.

Autorė straipsnyje pateikia kiekybinio tyrimo, atlikto pasitelkus 225 000 žodžių apimties tekstyną, apimantį išrašytus spontaninės ir parengtos kalbos įrašus, aprašą.

Darbe vartojama Gintauto Akelaičio (2002) pertarų apibrėžimą: tai – „bet kokie idiolekte dažnai pasikartojantys žodžiai, neturintys reikšminio krūvio ir sintaksinės funkcijos, negaunantys frazės kirčio bei nevalingai ar dėl įpročio įterpiami į sakinį, sakinyje ir to paties kalbėtojo tekste besikartojantys. Neretai užsimenama, kad kalbinis perteklius dažnai išreiškiamas pertarais ir jie yra esminių savybių, skiriančių sakytinę kalbą nuo rašytinės. Kitas skirtumas tas, kad sakytinė kalba yra gerokai ekspresyvesnė, nei rašytinė, o pertarai jai suteikia dar daugiau išraiškingumo, ekspresyvumo.