Natūralios kilmės ir sintetinių alyvų tipai, klasifikacija, chemeotologinės savybės

Alyva - bet kokia medžiaga, dažniausiai skysta, kuri naudojama mažinti dviejų besitrinančių paviršių trintį, gerinti sukibimą ir didinti atsparumą dilimui. Tam tepalas įterpiamas tarp dviejų judančių vienas kito atžvilgiu paviršių. Gali atlikti ir papildomas funkcijas - išnešti iš tarpo pašalines daleles ar jas ištirpinti, taip pat - pašalinti trinties metu susidarančią šilumą.

Paprastai varikliniuose tepaluose apie 90 % jų sudaro bazinė alyva ir apie 10 % priedų. Tepalų priedai mažina trintį ir dėvėjimąsi, didina klampumą, atsparumą korozijai ir oksidacijai, senėjimą ir kt. Komercinį alyvos apibūdinimą dažniausiai lemia alyvos sąvybių atitikimas įvairioms specifikacijoms ir markėms. Paprastai, aukštesnės markės ar naujesnės specifikacijoms pasiekti į alyvų sudėtį tenka dėti daugiau sintetinių priedų ar geresnės bazinės alyvos.

Jei mechanizmo variklis yra naujas ir sveikas, būtinybės naudoti krūvas priedų tikrai nėra. Tačiau tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje  naudojant kokybiškus priedus, ne tik kad nesutrumpinsime motoro gyvavimo laiko, bet atvirkščiai turėtume prailginti. Visa esmė ta, kad netgi pati geriausia alyva  yra universalus produktas, o kiekvienas priedas yra sukurtas atlikti vieną ar kelias konkrečias funkcijas, todėl tinkamai naudojami priedai gali tapti pačio įrenginio motoro daktaru, bent jau taip turėtų būti teoriškai. Jų naudą dar sunkiau užginčyti, kai jie naudojami senuose, visko mačiusiuose varikliuose. Naudoti juos ar ne - reikia spręsti patiems.

Darbo tikslas – pagerinti supratimą apie variklines alyvas ir jų panaudojimą.

Darbo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti alyvų paskirtį, tipus ir rūšys.
2. Aptarti alyvų chemeotologines savybes.
3. Išanalizuoti alyvų klasifikaciją.