Jono Jablonskio kalbiniai taisymai (Rinktinių raštų, II t., straipsnių p. 229 – 246 apžvalga)

Jonas Jablonskis (1860 – 1930) – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, ugdytojas bei normintojas. Gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą, taisė lietuviškų laikraščių kalbą, dirbo mokytoju. 1922 m. įkūrus Kauno universitetą, tapo jo profesoriumi.

Jablonskis yra pirmųjų norminių lietuvių kalbos gramatikų autorius. Jis parašė daug kalbos straipsnių bei recenzijų, kuriuose taisė kalbos klaidas ir svetimybes, stengėsi bendrinėje kalboje diegti liaudies kalbos žodžius. Kūrė ir platino naujadarus.

Įvairiuose spaudiniuose skelbti ir atskirais leidiniais neišėję Jablonskio darbai surinkti ir sudėti į jo „Raštų“ penkiatomį (1932 – 1936, redaktorius Juozas Balčikonis), suskirstytą į keletą teminių skyrių: „Visuomenės straispniai“ (t.1), „Švietimo reikalai“ (t.2), „Rašybos dalykai“ (t.3) ir „Kalbos dalykai“ (t. 4–5). Svarbiausi Jablonskio kalbos mokslo ir praktikos veikalai, straipsniai ir recenzijos sudėti į „Rinktinius raštus“ (t. 1–2, 1957 – 1959, sudarė Jonas Palionis).

Taigi, be lietuvių kalbos vadovėlių, didelę ir taip pat vertingą Jablonskio kalbinio palikimo dalį sudaro straipsniai įvairiais lietuvių literatūrinės kalbos praktikos klausimais.

„Gamtos vadovėlio senai laukėm ir pagaliau susilaukėm – bent mokslo pradžiai. Kalbu apie J. Barono rašinį.“ – tokiais žodžiais pradedamas 1920 m. J. Jablonskio straipsnis „Dėl „Gamtos pradžiamokslio“ pasirodymo (Kalbos dalykai)“.

Klaidos kalbininko suskirstytos pagal jų rūšį:

1. Keliami aikštėn atskiri netaisyklingai pavartoti sakinyje žodžiai ir šiaip jau kalbos posakiai;
2. Dirbtiniai, labai negyvai, neįmanomai išreikšti kalbos sakiniai;
3. Netaisyklingas dalyvių, padalyvių vartojimas rašte;
4. Netaisyklingas linksnių vartojimas;
5. Netaisyklingas prielinksnių vartojimas.
6. Jablonskio stengtasi tas klaidas ištaisyti, nors, kaip jis pats užsimena, pataisymas išimto iš teksto vieno kito sakinio ar žodžio, be paties teksto, mažai teturi vertės skaitytojui, dirbančiam paprastai su ištisu tekstu, ne su atskiromis teksto dalelėmis.

Taigi, pradėsim nuo leksikos, o konkrečiai – nuo atskirų netaisyklingai pavartotų sakinyje žodžių ir kalbos posakių (A). Dabar sakytume, kad tai yra nevartotini vertalai.

Visai gerai ištaisyti juos, nepateikiant ištiso teksto, yra, žinoma, nelengva, juo labiau, kad taisant daugelyje vietų dėl pasakymų tenka pasikliauti (remtis) tiktai savo nuomone.