Informacinio karo formos XXI a.

Skirtingi šaltiniai sąvoką „informacinis karas“ apibrėžia skirtingai, tačiau bene suprantamiausiai šią sąvoką apibrėžia M. Martišius (2010): „Informacinis karas susideda iš psichologinių operacijų, elektroninio karo, karinės apgaulės, fizinio griovimo, informacinių atakų ir apsaugos priemonių.“. Informacinis karas neretai yra vadinamas hibridiniu, politiniu ar psichologiniu karu arba tiesiog propaganda (tapatinti informacinį karą ir propagandą būtų klaidinga, kadangi propagandą galima išskirti kaip vieną iš informacinio karo formų), jo ištakų galima aptikti dar IV a. prieš mūsų erą Kinijos karo stratego Sun Tzu veikloje. Informacinio karo strategijos smarkiai pakito nuo Sun Tzu laikais naudotos melagingos informacijos skleidimo iš lūpų į lūpas, siekiant išgąsdinti priešą, iki šių dienų  informacinio karo strategijų. Viena pagrindinių informacinio karo formų – propaganda, buvo pradėta naudoti dar Pirmojo pasaulinio karo laikais. Vokietijos Nacių partijos lyderis Adolfas Hitleris savo valdymo metu įkūrė Propagandos ministeriją, kuri skleidė nacionalistinę ir antisemitinę propagandą, rūpinosi propagandinės spaudos ir knygų leidimu, propagandinių meno kūrinių, filmų bei radijo laidų kūrimu ir pan. Buvo siekiama kiek įmanoma labiau veikti žmonių mąstymą ir nuostatas nacių vykdomos veiklos naudai, o nepritarus nacių ideologijai grėsė represijos. Panašūs informacinio-psichologinio karo metodai buvo taikomi ir Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpiu nuo 1922 iki 1991 metų, taip pat vis dar yra taikomi diktatoriškose valstybėse, tokiose, kaip Šiaurės Korėja.