Aukštaičių gentis (arba rytiniai senlietuviai)

7 psl. / 1856 žod.

Ištrauka

Remiantis vyraujančia teorija, vėlyvajame neolite, III ir II tūkstantmečio pr. Kr. sandūroje dabartinės Lietuvos teritoriją pasiekė virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmonės, kurie laikomi indoeuropiečiais. Šių žmonių dirbiniai ir gyvenimo būdas gerokai skyrėsi nuo vietinių gyventojų. Tai esą buvę sėslūs gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Jiems susiliejus su vietiniais, gyventojais susidarė baltų gentys. Ilgainiui Baltijos jūros rytinės pakrantės pietuose baltai asimiliavo negausius finus, o šiaurėje, kur finų buvo daugiau, įvyko atvirkščias procesas. Maišantis ateiviams indoeuropiečiams su anuometiniais vietiniais gyventojais, pakito ir žmonių antropologiniai bruožai. Susidarė vadinamasis mišrus baltiškasis antropologinis tipas: žmonės ilgainiui įgijo ateiviams būdingų bruožų, tačiau išlaikė vyraujančias ikiindoeuropietiškas ypatybes. Bronzos ir geležies amžiaus sandūroje (apie I tūkstantmečio pr Kr. vidurį) ėmė formuotis atskiros baltų gentys. Kalbininkų ir archeologų manymu, anksčiausiai nuo kitų baltų atsiskyrė vakariniai baltų genčių junginiai (kiltys): prūsai, jotvingiai, galimas daiktas, ir kuršiai. Iš viso baltų genčių formavimasis truko apie tūkstantį metų: iki VI-VII a. po Kr. jau buvo susiformavę visi žinomi genčių junginiai − be išvardintųjų, dar lietuviai, aukštaičiai, žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, galindai. Didelė dalis baltų genčių išnyko, iki šių dienų išliko tik lietuvių (daugiausiai lietuvių, aukštaičių, žemaičių palikuonys) ir latvių (latgalių palikuonys) tautos bei kalbos.

Šiame referate norėčiau trumpai apžvelgti būtent lietuvių gentį, jos teritoriją, chronologiją, laidojimo ypatybes, aprangą ir kt. bruožus.


Reziumė

Autorius
ievuusia
Tipas
Referatas
Dalykas
Istorija
Kaina
€2.28
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Sau 15, 2020
Publikuotas
2018 m.
Apimtis
7 psl.

Susiję darbai