Gėrio ir grožio samprata filosofijoje

Antikos filosofijoje, grožio samprata jungė, viena vertus, skirtingus, kita vertus, savo taurumu artimus dalykus, todėl neturėtų stebinti, kad grožį pradėta sieti su gėriu bei žinojimu. Gėrio, grožio ir tiesos giminingumo samprata lėmė, kad antikos filosofai kilnius ir dorovingus poelgius vertino estetinėmis kategorijomis, o patį meną siejo su didaktika – doroviniu jaunimo auklėjimu. Taip estetika ir etika antikos mąstysenoje susijungė į kalokagatiją – gėrio ir grožio vienybę, ugdymo idealą, orientuotą į geriausių fizinių ir dvasinių savybių vienovės ugdymą. Galiausiai įsivyravo prielaida, kad gražus žmogus savaime bus ir geras, o nepatrauklios išvaizdos – piktas ir nedoras („Antikinė Grožio ir kūrybinės komunikacijos samprata antikos filosofijoje“ 2011 m. 289 p.). Vienas ryškiausiu to meto filosofu buvo Platonas (424 – 348 m. per. m. e.). Graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose. Buvo objektyviojo idealizmo pradininkas. Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Permenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40 metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono akademija. Grįžtant prie kalokagatijos, šią sampratą išplėtojo Platonas. Kasdienybėje regimas grožis Platono filosofijoje siejamas su žmogaus etine laikysena ir suvokiamas  kaip vidinis grožis. Taigi viena iš Platono grožio ideologijų, yra siejama su gražiomis mintimis, papročiais, dvasiniu minčių grožiu, vadinamu „nuostabiausios prigimties grožiu“, kuris yra amžinas, neatsiranda ir nenyksta. Platonas pripažino, kad esama du grožio tipai  – objektyvus (grožis savaime) ir subjektyvus (gražūs daiktai), ir teigė, kad daiktas yra gražus, kai atitinka savo paskirtį arba kai jį tiesiog malonu stebėti („Antikinė Grožio ir kūrybinės komunikacijos samprata antikos filosofijoje“ 2011 m. 291 p.).