Imanuelio Kanto pagrindiniai filosofijos bruožai ir raida

Imanuelis Kantas (vok. Immanuel Kant, 1724–1804) – Prūsijos filosofas, apibendrinęs Apšvietos minties pasiekimus, viena svarbiausių moderniosios filosofijos asmenybių. vokiečių filosofas ir mokslininkas, vokiečių klasikinio idealizmo pradininkas, XVIIIa. vokiečių buržuazijos teoretikas Švietimo laikotarpio idėjų, ypač Žano Žako Ruso (1712-1771m.) veikiamas, jis mėgino sukurti teoriją, kuri parodytų žmogaus vietą pasaulyje, išaiškintų, ko reikia, kad žmogus būtų vertas savo vardo.

I. Kantas baigė valstybinę Karaliaučiaus gimnaziją, kuriai vadovavo F. A. Šulcas. Apie šį pastorių filosofas visą gyvenimą atsiliepdavo labai pagarbiai ir šiltai. Bet tėvų svajonė matyti savo sūnų pastoriumi neišsipildė.

Karaliaučiaus universitete studijavo daug dalykų: mediciną, fiziką, literatūrą. Jaunystėje jis buvo labai imlus, domėjosi viskuom, jam buvo įdomu I. Niutono, R.Dekarto, G. Leibnico mokslinės ir filosofinės idėjos. Tačiau naujos mokslo žinios Karaliaučių pasiekdavo ne iš karto. I. Kantas ne kartą „atrado” tai, kas pasaulyje jau buvo žinoma. Toki dalykai Kantą vertė susimąstyti, todėl jis darėsi atsargesnis ir kritiškas sau bei kitiems.

Nors I.Kanto studijų metais Prūsija dar buvo Europos užkampis, bet hegemoniškos jos tendencijos ir agresyvumas vis didėjo. Kartu su būsimuoju mąstytoju brendo ir būsima agresyvi valstybė. Visas filosofo gyvenimas buvo susijęs su Karaliaučiaus universitetu. Čia jis nuėjo kelią iki nuo bibliotekininko iki rektoriaus, analizavo socialinius įvykius, kurie sukrėtė bei paveikė Europą: : Lietuvos ir Lenkijos valstybės agoniją, prancūzų buržuazinę revoliuciją ir jos žlugimą. Šie įvykiai nenuteikė I. Kanto optimistiškai.