Menai / Dailė

Šiuolaikinės dailės ribų išsiplėtimo tendencijos: performansų, instaliacijų, žemės meno, videomeno raiškos būdai

0 atsiliepimų
Autorius:
XX a. septintasis dešimtmetis buvo permainų Amerikoje ir Europoje laikas: pirmą kartą žmogus skrenda į kosmosą ir išsilaipina mėnulyje, vyksta kultūrinė revoliucija Kinijoje, studentų revoliucija JAVir Europoje, medicinoje pirmą kartą persodinama širdis, vyksta JAV karas Vietname ir sovietų invazija Čekoslovakijoje, šaltasis karas, pastatoma Berlyno siena, britų grupė „The Beatles“ muziką paverčia pasauline jaunimo bendravimo forma, gimsta feministinis judėjimas, pradedamas naudoti terminas – postmodernizmas.
Dailininkai, muzikantai, rašytojai, poetai reagavo į šio laikmečio prmainas ir norėjo reakcijomis išprovokuoti snūduriuojančią, visko sočią visuomenę.
Dailininkai ieškojo naujų erdvių, naujų išraiškos formų, daugelis meno rūšių persipynė viena su kita, viena kitą įtakojo. Tuo laikotarpiu aiškėjo visiška meninė kakofonija, egzistavimas labai skirtingų, konfliktuojančių balsų. Vyko meno objekto „dematerializacija“, nauja menininkų karta bandė grįžti prie paprastesnių formų bei darbų. Stengtasi pagauti žiūrovo „mintį, bet ne akį ar emocijas“. Dailininkai norėjo ką nors išlaisvinti ar būti išlaisvintais iš ko nors: kai kas siekė išsilaisvinti nuo paprastų patogumų, kas kas – nuo šiuolaikinio meno kalbos teorijų.
Taip gimė performansai, videomenas, hepeningai, kūno menas, žemės menas ir kitos postmodernistinės epochos kryptys.
Darbo tipas:
Dalykas:
Apimtis:
3402 žodžiai (-ų)
Lygis:
Universitetas
Atsisiųsti