Šnekos aktų teorija

Šnekos aktų teorija pirmiausia sietina su austrų mokslininko Karlo Bühlerio vardu. Remdamasis ne tik lingvistiniais, bet ir psichologiniais tyrimais jis dar 1913 metais paskelbė šnekos aktų teorijos pagrindus. K. Bühleris apibrėžė 4 būtinus kiekvieno šnekos akto elementus: kalbantį asmenį; klausantį asmenį; akustinę šnekos akto formą; turinio, apie kurį kalbama, raišką. Jo teorijos išeities taškas – konkretus kalbos ženklas, kuris, viena vertus, atspindi tikrovės daiktus, būsenas ir aplinkybes, todėl yra jų simbolis, antra vertus, jis išreiškia kalbėtojo (siuntėjo) vidinį pasaulį, taigi yra simptomas. Pagaliau kalbos ženklas yra orientuotas į jo gavėją ir šiuo požiūriu laikytinas signalu. Šie trys santykiai, pasak K. Bühlerio, lemia esmines šnekos akto funkcijas: reprezentacinę – santykis su tikrove, ekspresinę – santykis su siuntėju ir apeliacinę – santykis su gavėju (Bühler 1934:28).