Vaiko gerovės samprata mokslinėje literatūroje

Mokslai aprašantys žmogaus raidą ugdymą, gyvenimo tarpsnius, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje. Tiek auginant vaikus, tiek ugdant, labai svarbu suvokti vaiką žinoti ir suprasti kiekvieno vaiko vertybes, požiūrį, jausmus ir k.t.
Vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau (Vaiko teisių konvencija, 2001).
Vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip (LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, 1996).
Tarptautiniai dokumentai nepilnamečio sąvokos nepateikia, tačiau juose apibrėžiama vaiko sąvoka. Lietuvos civiliniuose įstatymuose asmuo, neturintis 18 metų, pripažįstamas nepilnamečiu. “Nepilnamečio” sąvoka baudžiamojoje teisėje yra siauresnė, nei civilinės teisės doktrinoje, ir apima tik asmenis, nesulaukusius pilnametystės, bet sulaukusius baudžiamosios atsakomybės amžiaus. Lietuvos baudžiamosios teisės prasme už sunkiausius smurtinius nusikaltimus atsako asmenys jau nuo 14 metų, o šio amžiaus nesulaukusių asmenų veikos nėra laikomos nusikalstamomis. Baudžiamosios teisės sąvoka „nepilnametis” apima asmenis, sulaukusius baudžiamosios atsakomybės amžiaus – 14 (16) metų, tačiau nesulaukusius pilnametystės – 18 metų.
Darbo tikslas – atskleisti vaiko gerovės sampratą remiantis moksline literatūra.

Darbo uždaviniai:

1. Pateikti vaiko sąvokos sampratą.
2. Atskleisti socialinės politikos aspektus, kuriant vaikų gerovę Lietuvoje.
3. Pristatyti institucijas siekiančias vaiko gerovės.
4. Pateikti pedagoginius aspektus siekiant vaiko gerovės.