Galaktika

Ilgai gyvavo įsitikinimas, kad Žemė yra plokščia ir stovi pasaulio centre , o visas dangaus skliautas sukasi apie ją 24 valandų ciklu. Bet jau ir senovės laikais buvo aišku, kad tam tikra dangaus kūnų dalis juda savaip.
Žmonės matė, kad Saulė juda savitai, kaip greitai kinta Mėnulio padėtis žvaigždėtame danguje. Kartais vyksta įspūdingi reiškiniai: užtemsta Saulė, keistai nublanksta Mėnulio pilnatis. Tuomet niekas nežinojo, kad Saulės užtemimai vyksta Mėnuliui atsidūrus tarp Saulės ir Žemės- tada ant Žemės krinta tamsus jo šešėlis. Mėnulis užtemsta, kai Saulė, Žemė ir Mėnulis išsirikiuoja vienoje linijoje ir Mėnulis patenka į Žemės šešėlį. Spėjama, kad kai kurie seni akmenų ratai buvo naudojami kaip saviti kompiuteriai užtemimų laikui apskaičiuoti. Jau senovės graikai suprato, kad penkios ryškios planetos – Merkurijus, Marsas, Jupiteris, Saturnas ir Venera – juda žvaigždžių atžvilgiu, kuo iš esmės nuo jų ir skiriasi.
Daugelį amžių astronomijos atradimai skatino žmogaus vaizduotę. Ypač sunku buvo atsisakyti plokščios Žemės įvaizdžio ir patikėti, kad ji yra apvali ir ją galima apiplaukti. Tiesioginių įrodymų, kad Žemė apvali, galima gauti tik mūsų laikais, stebint Žemę vizualiai arba fotografuojant iš aukštai skrendančių lėktuvų ir dirbtinių palydovų.
Pagrindinis šio referato tikslas apžvelgti pasaulėžiūros apie dangaus kūnų judėjimų kitimą nuo senovės iki šių dienų. Bandoma susipažinti su Galaktikų tipais. Taip pat apžvelgiama žvaigždžių spiečių įvairovė.