Abstraktaus loginio mąstymo tyrimas taikant metodiką "Sudėtingos analogijos"

Mąstymo psichologija – viena labiausiai išvystytų psichologijos mokslo sričių. Dažniausiai mąstymą apibūdinanti kaip apibendrintą ir netiesioginį tikrovės atspindėjimo sąmonėje procesą, leidžiantį pažinti ne tik tikrovės daiktus, įvykius ir kitus reiškinius, bet ir jų santykius bei priežastinius ryšius (Lapė, 2003, p. 137). Visais laikais mąstymas buvo viena iš pagrindinių skirtingų psichologijos mokyklų tiriamų problemų. Mąstymą skirtingais aspektais tiria ir kiti įvairūs mokslai: logika, psichiatrija, neurologija ir kt. Tarp psichologijos ir logikos šiuo klausimu yra glaudus ryšys. Logika (mokslas apie samprotavimo būdą) tiria mąstymo dėsnius ir formas, minčių struktūrą ir sąryšingumą, minčių eigos dėsningumus, žvelgia į mąstymą kaip į priemonę tiesai pažinti bei domisi, kokiais dėsniais, kokiomis sąlygomis turi remtis mąstymas, kad jis būtų teisingas, įgalintų daryti tinkamas išvadas. Taigi logikos objektas yra ne visas mąstymas, bet tik viena jo dalis, būtent loginio mąstymo formos, dėsniai (Kaffemanas, 2001, p. 4).

Psichologija tyrinėja visas žmogaus psichinės veiklos formas: psichinius procesus, psichines savybes ir būsenas. Mąstymą tiria kaip psichinį procesą, kaip pažinimo veiklą, rūšiuoja pagal apibendrinimo lygį, adekvatumą tikrovei. Vadinasi, lyginant su logika, psichologija mąstymą kaip objektą tiria kur kas plačiau. Logika tiria, kaip reikia mąstyti, kad mąstymo rezultatai būtų teisingi, ją domina tik tiesa, o psichologija tiria realų mąstymo procesą, kuris ne visada teisingas ir logiškas (Pažinimo procesų III konspektai). Taigi, nors psichologija ir logika skirtingais aspektais tiria mąstymą, vis dėlto mąstymo procesas ir jo rezultatai glaudžiai siejasi, negali egzistuoti vienas be kito, todėl psichologija ir logika savo tyrimais papildo mokslinius duomenis apie mąstymo fenomeną (Kaffemanas, 2201, p. 5).

Psichologinėje literatūroje pagal apibendrinimo lygį yra skiriamos trys svarbiausios mąstymo rūšys: veiksminis, vaizdinis ir sąvokinis (loginis, teorinis) mąstymas, kuris būdingas tik vyresniems moksleiviams bei suaugusiems. Tai mąstymas abstrakčiomis sąvokomis (abstrakcijomis), kurios atsietos nuo tiesiogiai suvokiamo vaizdo. Sąvokinis (loginis, teorinis) mąstymas remiasi sąvokų siejimu ir pertvarkymu, ieškant daiktų ar reiškinių ryšio. Sąvokinis mąstymas yra neatsiejamas nuo kalbos, todėl dar yra vadinamas žodiniu, loginiu, sąvokiniu, arba abstrakčiuoju loginiu mąstymu. Abstrakcija yra daiktų ar reiškinių esmės išryškinimas; tai – apibendrinimo pagrindas. Bet koks pažinimas būtinai susijęs su abstrakcija, kuri yra pagrindinė loginio mąstymo prielaida. Loginis mąstymas operuoja analizės, sintezės, apibendrinimo, abstrahavimo duomenimis. Taigi, abstraktusis loginis mąstymas – tai apibendrintas mąstymas, susiformuojantis tuomet, kada įvaldomos sąvokos apie faktus, dėsningumus bei priežasties ir pasekmės ryšius, neprieinamus konkrečiu veiksminiu ir vaizdiniu pažinimu.