Konkretaus teksto citatų analizė (V. Daujotytės „Literatūros filosofijoje“)

Pasirinkto teksto (V. Daujotytės „Literatūros filosofija“) stilius yra mokslinis. Šį bendrinės kalbos funkcinį stilių plačiausiai yra išnagrinėjusi A. Bitinienė, todėl jos mokslinių darbų išvadomis bus daug kur pasiremta. Mokslinis stilius vartojamas mokslinės veiklos sferoje, pagrindinė jo funkcija – komunikacinė (pranešimo, informatyvioji). Šio stiliaus ypatybes lemias mokslo uždaviniai – gauti naujų žinių apie pasaulį, jas kaupti, sisteminti ir perduoti visuomenės nariams tokia forma, kad būtų kiek galima adekvačiau suvoktos. Mokslinio stilaius postiliai, kaip teigia L. Barzdžiukienė, yra teorinis, informacinis ir referatyvinis, žinynų ir mokomasis postilis. Teorinio postilio tekstų komunikacinis tikslas – perteikti tam tikros mokslo šakos naujausius mokslinius atradimus, supažindinti su eksperimentų rezultatais ir jų teoriniais apibendrinimais. Šie tekstai skiriami kvalifikuotam adresatui, kuris sugeba mąstyti abstrakčiai, sudėtingą mokslinę informaciją sintetinti,  kūrybiškai ją įsiminti ir, reikalui esant, ja remtis. Šiuo atveju adresanto ir adresato, kaip komunikacijos akto dalyvių, žinių lygis beveik nesiskiria.

Mokslinio stiliaus tekstų pagrindą sudaro monologas, kuris skirstomas į tris atmainas – aprašymą, pasakojimą ir samprotavimą. Minėta A. Bitinienė, remdamasi statistine mokslinių tekstų analize, teigia, kad moksliniuose tekstuose samprotavimas ir aprašymas pasiskirstę tolygiai, o pasakojimas užima visai nedidelę dalį. Kadangi moksliniam stiliui būdingas hipotezių formulavimas, jų įrodinėjimas, todėl persvarą turi samprotavimas.

Mokslo kalbos pagrindas – terminija. Terminai –svarbus mokslinių tekstų skiriamasis požymis.

Specifinės stilistinės ypatybės – abstraktumas ir dėstymo logiškumas, nuoseklumas. A. Piročkinas, aptardamas mokslinio darbo stilių, pabrėžė tokius esmingiausius bruožus: aiškumą, tikslumą, apibrėžtumą, vienareikšmiškumą ir objektyvumą. Mokslinio stiliaus uždavinys – minimaliomis priemonėmis atskleisti darbe nagrinėjamo dalyko esmę, jo prieštaringumą ir su tuo susijusius loginius bei prasminius santykius su kitais reiškiniais

Citata „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ apibrėžiama, kaip tiksli vieno teksto ištrauka kitame tekste. Anot Bachtino, citata kondensuota, bet tikslia forma perteikiama kito autoriaus konceptinė informacija. Tarp citatos ir jos autoriaus susiklosto sudėtingi santykiai, grindžiami dalies ir visumos derme. Kita vertus, ji gali perduoti ir faktinę informaciją, dažnai svarbią autoriaus teksto argumentų grandinėje. Citatos faktinė informacija visada modifikuojama: naujame kontekste beveik neįmanoma tiksliai perteikti semantinio, pragmatinio ankstesnio teksto savitumo. Tekste „nė vienas pasakymas, net vieno žodžio, niekada negali pasikartoti: tai – visada naujas pasakymas (nors būtų ir citata)“ (Бахтин, 1976, 129), nes pasikeitė jo vieta ir pasakymo funkcija. Citata vienu ar kitokiu būdu yra modifikuojama. Ypač kinta citatų, verčiamų iš kitų kalbų, prasmė, nes pereinama į kitos kalbos ženklų sistemą.

Mokslinio stiliaus intertekstualumas gali turėti dvi formas – eksplicitinę ir implicitinę. Eksplicitinei formai galima priskirti citavimą (citatas, netiesioginę kalbą), kartu su nuorodomis, kurias sudaro išsami informacija apie teksto autorių, teksto leidimo metus ir puslapį, ir modifikuotas fonines nuorodas Tikslinga skirti dar vieną citavimo atmainą – referenciją, reiškiamą „vienu žodžiu ar žodžių junginiu“ (Баженова, 1987, 87) ir dažniausiai neturinčią tikslaus šaltinio (kartais jis sąmoningai nenurodomas).

Visų pirma reikėtų paminėti, kokie yra citavimo metodai, koks yra citatos tikslas ir paskirtis. Taigi citavimo metodai:

1. Dokumento citavimas tekste;
2. Cituojamų dokumentų sąrašo sudarymas.

Dokumento citavimas tekste: Tai trumpiausias kelias atskleisti dokumente cituojamą šaltinį, kad skaitytojas matytų jį tuojau po citatos, minties perpasakojimo ar idėjos.

Cituojamų dokumentų sąrašo sudarymas: Visi cituojamų dokumentų bibliografiniai aprašai (autorius, antraštė, leidybiniai duomenys) atsispindi dokumento gale, esančiame panaudotos literatūros sąraše.

Autoriteto minties panaudojimas yra laikomas vienu iš psichologinio poveikio adresatui metodų. Šis metodas įspėja, jog žmonės linkę automatiškai paklusti (klausyti / įsiklausyti) autoritetams.

Cituojami šaltiniai naudojami šiems tikslams:

1. Autorių originalių idėjų panaudojimui;
2. Panaudotų šaltinių informacijos patikrinimui.

Moksliniam darbe yra vartojami skirtingi citavimo stiliai. Visi šie stiliai turi tuos pačius tikslus ir yra sudaryti iš panašių pagrindinių dalių; jie skiriasi tik tvarka, kuria pagrindinės dalys pateikiamos ir jų skyryba. Tam tikri stiliai yra taikomi atitinkamoms disciplinoms. Pavyzdžiui, humanitarinių mokslų atstovai dažniausiai naudoja MLA (Modern Language Association) stilių, tuo tarpu kai APA (American Psychological Association) stilius plačiai vartojamas socialinių mokslų srityje.

Kai rašome mokslinį darbą beveik visada remiamės kitų žmonių idėjomis. Ar randame tai internete, ar knygoje bei periodikoje, ar išgirstame paskaitoje, mes privalome cituoti šiuos šaltinius. Jei to nedarome, galime būti apkaltinti plagijavimu. Kitaip tariant, mes turime tiksliai pasakyti skaitytojui, iš kur kilo tos idėjos.

Intertekstinei sąveikai nustatyti ypač svarbu du  citatų įtraukimo į tekstą būdai:

• 1) Vartojant stereotipinės struktūros įvadinius sakinių ar žodžių junginius;
• 2) Be įvadinės dalies.

Pastaruoju atveju citata pratęsia teksto autoriaus mintį ir turi savarankiško sakinio formą.

Atpasakoto (perfrazuoto) teksto prasmė kinta, nes ignoruojama kalbinė raiška: teksto autoriui pirmiausia rūpi prasmė. Riba tarp autorinės kalbos ir netiesioginės kalbos dažnai nėra aiški, nes nėra formaliųjų rodiklių, žyminčių jos pradžią ir pabaigą, ne visada galima nustatyti ankstesnius semantinius santykius (Koženiauskienė, 2001, 159-163).

Minėti citavimo būdai (tiesioginis ir netiesioginis) yra svarbiausi intertekstualumo parametrai. Anot A. Bitinienės, moksliniuose tekstuose mažėja citatų, nes linkstama analizuoti ir interpretuoti pirmtakų tekstus.

Intertekstualių elementų funkcijos:

1. Pasiremiamoji funkcija – pasiremti;
2. Etinė funkcija – etinis požiūris;
3. Puošybinė funkcija – mokslinio stiliaus standartas.

Citavime viskas priklauso nuo autoriaus individualybės ir episteminės situacijos.

Nuorodos tekste yra todėl, kad informacijos srautas yra labai didelis. Visko nepacituosi.

Yra toks reiškinys, kaip autonuorodos ir autocitatos – kai autorius cituoja pats save.

Įvairiuose tekstuose kartojant žinomų mokslininkų teiginius atsiranda daug citavimo variantų, kurie ne visada sietini su vertimo paklaidomis.