Šviesos savybių tyrimas lazeriu

Žmogus pradėjo domėtis šviesos reiškiniais ir juos stebėti labai seniai. Pirmosios susistemintos ir apibendrintos žinios apie šviesos reiškinius ir jų aiškinimą pateiktos graikų filosofų raštuose. 6 a. pr. Kr. Pitagoras teigė, kad kūnai spinduliuoja daleles, todėl yra matomi. 4 a. pr. Kr. Aristotelis tvirtino, kad regėjimas (šviesos jutimas) yra substancijos, esančios tarp akies ir regimojo daikto, judėjimo rezultatas. Tame pačiame amžiuje Platono mokykla suformulavo 2 pagrindinius geometrinės optikos dėsnius – šviesos tiesaus sklidimo ir jos kritimo bei atspindžio kampų lygybės. Pirmieji optikos moksliniai tyrimai, sudarantys šiuolaikinio optikos mokslo pagrindą, pradėti 17 amžiuje. J. Kepleris tyrė optinių atvaizdų sudarymą, G. Galilei 1609 m. sukonstravo teleskopą. Šviesos lūžio dėsnius apie 1620 m. galutinai suformulavo Willebrordas Snellius (Nyderlandai), R. Descartes’as 1637 m. pateikė juos savo veikale ,,Dioptrika“ (Dioptrique). Banginė optika pradėjo formuotis Francesco Maria Grimaldi 1665 m. atradus šviesos difrakciją, o 1669 m. Erasmui Bartholinui (Danija) – dvejopą šviesos lūžį. R. Hooke’as bandė paaiškinti interferencijos reiškinius savo knygoje Mikrografija (Micrographia 1665), Ch. Huygensas 1678 m. išplėtojo banginę šviesos teoriją, ja paaiškino šviesos atspindį, lūžį, dvejopą šviesos lūžį, atrado poliarizaciją. Visus to meto optinius tyrimus apibendrino ir papildė I. Niutonas savo 1704 m. išleistame veikale ,,Optika“ (Optics). I. Niutonas atrado šviesos reiškinių periodiškumą, šviesą laikė dalelių srautu. Dėl didelio jo mokslinio autoriteto iki 19 a. vyravo korpuskulinė (dalelinė) šviesos teorija. Vienas svarbiausių 20 a. optikos plėtros nulemtų išradimų yra lazeris, sukurtas 1960 metais. Jo sukūrimas lėmė netiesinės optikos, holografijos ir interferometrijos plėtrą, naujų mokslo, elektronikos ir technologijos šakų atsiradimą. Kvantinės optikos plėtra atskleidė naujas optinių reiškinių taikymo galimybes.[1]

[1] https://www.vle.lt/straipsnis/optika/