Kaip šiuolaikiniai rašytojai keičia ir atgaivina kalbą? Savo požiūrį pagrįskite lietuvių literatūros pavyzdžiais

Kalba – nuolat besikeičiantis reiškinys. Bėgant laikui vienus žodžius iš vartosenos išstumia kiti, kai kurie žodžiai pakeičia savo formą. Nors ir nekyla abejonių, jog kalbos kitimas nėra spartus, tačiau palyginę šiuolaikine kalba parašytus tekstus ir senąja literatūrą suprantame, kad lietuvių kalbos leksika labai skiriasi. Šiuolaikiniams rašytojams tenka didžiulis iššūkis keisti ir atgaivinti tautos kalbą. Todėl kyla klausimas, kaip kalbos kitimas atsispindi mūsų dienų lietuvių literatūroje. Šiandien savo kalboje ir pristatysiu, kaip vieni rašytojai puoselėja kalbą savo kūriniuose, o kiti įveda naujus žodžius į savo kūrinius.

Kalba mums suteikia galimybę kurti grožinę literatūrą. Poezija yra kūryba. Tai ne žinomų dalykų atpasakojimas, ne ko nors sekimas, mėgdžiojimas, o sukūrimas to, kas yra visiškai nauja ir originalu. Salomėja Nėris – ryškiausia nepriklausomybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Vienas ryškiausių eilėraščiuose pastebimų motyvų - lyrinio subjekto ir gamtos dermė, stiprus ryšys. Eilėraščio rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ eilėraštis „Kam tą vakarą” lyrinio subjekto trumpos emocijos dažnai kaitaliojasi su gamtos kadrais, taip vienas kitą papildydami. Asociacijų ryšiai su gamta padeda lyriniam subjektui aiškiau atskleisti savo jaumus, sudėtingą sielos būseną. Taip pat šiame eilėraštyje yra pavartoti žodžiai, kurie šiandieninėje visuomenėje nėra plačiai vartojami. T.y. žodis „ naktigoniai“: „Tai naktigoniai dainavo“, šis naujadaras pagal terminų žodyną reiškia kas naktį gano gyvulius. Šiame eilėraštyje dar yra du žodžiai, kurie yra neįprastos formos. Pvz., nūdien, šiandie. Pirmojo pavyzdžio reikšmė pagal terminų žodyną yra susijusi su šiuo metu, dabar. Antrojo žodžio galūnė yra sutrumpėjusi (šiandie – šiandien): „Kam tą vakarą šiandie miniu?“. S. Nėries lyrika bei jos raida kartu yra ir poetės asmenybės, jos sielos gyvenimo istorija. S. Nėris buvo ypač nuoširdi ir atvira, kalbėjo tik tai, ką jautė, nieko nenuslėpdama, neiškreipdama. Kartu ji išreiškė ir bendražmogiškus bruožus bei siekimus, būdingus apskritai žmogui visais laikais – štai kodėl talentinga poezija niekada nepasensta.