Kas apie šeimą kalbama lietuvių literatūroje?

Lietuvių literatūroje viena dažniausių nagrinėjamų temų yra santykiai šeimoje. Tai yra viena tų temų, į kurias kiekvienas autorius žvelgia skirtingai, iš savos pozicijos, akcentuoja vis kitus jos aspektus, problemas, savaip ją perteikia bei kuria vis kitokį, savitą įspūdį. Vieni autoriai siekia perteikti darnios šeimos vaizdą, tačiau kiti – akcentuoja priešingą šeimos vaizdavimą, sutelkdami dėmesį į susiklosčiusias problemas šeimoje. Savo kalboje pristatysiu darnios ir nedarnios šeimos įvaizdį. Darnią šeimą geriausiai padeda atskleisti Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“, Jono Biliūnio apysaka „Liūdna pasaka“. O nedarnios šeimos – Jono Biliūno apsakymas „Ubagas“ ir Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“.Tėvų ir vaikų, o konkrečiai dukros ir motinos, ryšys nagrinėjamas ir XX amžiaus lietuvių rašytojos neoromantikės Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Dėka lyriško kūrinio stiliaus, asmeninės rašytojos patirties bei sukuriamo pasakojimo intymumo jausmo, šis ryšys tarp Mamatės ir jos dukters Irutės pavaizduojamas ypač šiltai, poetizuojamas ir idealizuojamas. Jis apysakoje tampa viena centrinių temų, kuriai rašytoja teikia pagrindinį dėmesį. Irusios ir Mamatės santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Juos geriau pajusti padeda tai, kad pasakojama dukros asmeniu, atskleidžiant šiltus jos jausmus motinai. Irutė negali nuo jos atsitraukti, yra labai prisirišusi, žavisi ja („Išrinkus puikiausią rožę, pasistiepusi įsegiau ją Mamatei į kasų vainiką ant kaktos ir gėrėjaus, kad ant juodų plaukų ji atrodė lyg sidabrinė žvaigždė. Ir ūmai pamačiau, kad tarp Mamatės ir baltų rožių yra kažkokio panašumo…“), jaučia džiaugsmą būdama su ja, netgi bijo ją prarasti, nusiramina motinos apkabinta. Ji nepalieka motinos netgi jai apžiūrint ligonius, dirbant buities darbus, susitinkant su draugais ar keliaujant po kaimą. Motinos ir dukters bendravimas ir jo temos „Sename dvare“ byloja apie jų sielų tarpusavio artumą. Mamatė neretai paguodžia ir nuramina nerimo ar liūdesio kankinamą Irutę. Tuo tarpu dukra dalinasi savo svajonėmis, klausia motinos patarimų ar paaiškinimų. Motina jai pats artimiausias žmogus, kuriam ji gali atverti savo širdį bei išlieti jausmus. Šiame kontekste idealizuojamas ir motinos bei dukters tarpusavio ryšys, jo subtilumas. Autorė nesigilina į jo neigiamybes, o pateikia jį kaip siektino bendravimo pavyzdį.