Šiuolaikinė raštingumo samprata ir raštingumo ugdymas

Raštingumo apibrėžimas nėra statiškas. Ji keičiasi ir vystosi tam, kad atspindėtų kintančius visuomenės poreikius. Anksčiau raštingumo apibrėžimai buvo nukreipti tik į gebėjimą skaityti ir rašyti spausdintus tekstus, tačiau šių apibrėžimų šiuolaikiniam pasauliui nebe pakanka. Pasak Rotforko (2004), kuris nagrinėjo Ilanos Snyder knygą Silicon Literacies, yra teigiama jog mums yra reikalingas išplėstinis apibrėžimas, kuris pripažintų, kad skaitymas ir rašymas laikomas spausdinimu yra tik dalis to, ką žmonės turi išmokti, kad būtų raštingi. Pirmą kartą istorijoje, rašytiniai, žodiniai ir audiovizualiniai komunikacijos būdai yra integruoti į multimodalines hiperteksto sistemas, prieinamas internetu. Kad ir kokį apibrėžimą pasirinktume, jis turi apimti tuos raštingumo aspektus, kuriuos šiandien žinome: ne tik pagrindinis raštingumo, kaip sugebėjimo skaityti ir rašyti, vaizdas, bet ir tai, kas vadinama socialiniu raštingumu, kritiniu raštingumu, matematiniu raštingumu, kultūriniu ir technologiniu raštingumu. Dabartinis „raštingumo“ požiūris susijęs su kalbų skaitymo procesų būdais, rašymas ir skaitmeninė komunikacija yra integruoti į prasmės kūrimo ir dalijimosi veiksmus. Raštingumas nebelaikomas atskirais žinių elementais, tokiais kaip gramatika ar rašyba, bet kaip gebėjimas tikslingai ir sumaniai vartoti kalbą daugelyje skirtingų situacijų. Patys UNESCO (2004) raštingumą apibūdina kaip: „Gebėjimą identifikuoti, suprasti, interpretuoti, kurti, bendrauti ir skaičiuoti, naudojant atspausdintą ir parašytą medžiagą, susijusią su skirtingais kontekstais. Raštingumas apima mokymosi tęstinumą įgalinant asmenis pasiekti savo tikslus, plėtoti savo žinias ir potencialą ir visapusiškai dalyvauti savo bendruomenėje ir platesnėje visuomenėje.“