Vaikų emocinio intelekto ugdymas

Žmonijos istorijoje ne kartą buvo mėginama atsakyti į jausmų ir proto santykio klausimą. Mokslinių atradimų laikais triumfavęs racionalusis pradas šiais laikais susilaukia vis daugiau kritikos. Aukšti protiniai gebėjimai dar negarantuoja sėkmingo prisitaikymo visuomenėje. Atrasti savo vietą po saule žmogui padeda ir kitos labai svarbios savybės, kurių visumą kai kurie mokslininkai pavadino emociniu intelektu.

Emocinis intelektas – tai sudėtingas asmenybės bruožų derinys, kurį sudaro pagarba sau, aukštas savęs vertinimas, geri savikontrolės įgūdžiai bei gebėjimas įsisąmoninti savo jausmus. Be to, labai svarbus ir kito žmogaus jausmų pažinimas bei tinkama reakcija į juos. Emociškai brandus žmogus sąmoningai reguliuoja savo veiklą ir priima spendimus, atsižvelgdamas tiek į savo, tiek į aplinkinių žmonių jausmus.

Pastaruoju metu daug kalbama ir rašoma apie emocinį intelektą, kaip būtiną socialinio intelekto dalį, darančią didžiulę įtaką loginio-pažintinio intelekto raidai.

Vyrauja įvairūs stereotipai, o kai kurios socialinės normos pernelyg apriboja emocijų raišką. Klaidinančios nuostatos gali pakenkti vaiko asmenybės raidai bei suformuoti ydingus santykius tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis. Dažnai girdime pasakymus mažiesiems, kuriais raginama nepykti, neliūdėti, nebijoti ar kitaip užgniaužti, ignoruoti savo jausmus. Tačiau tik nedaugelis susimąsto, kad panašiais draudimais galime apriboti vaiko emocinio intelekto vystymąsi.

Pristatant temą ir parodant jos esmę, šiame darbe bus pateikiama literatūros analizė.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti vaikų emocinio intelekto ugdymo esminius ypatumus.

Uždaviniai:

1. Išnagrinėti emocinių įgūdžių raidą vaikystėje.
2. Atskleisti vaikų emocinio intelekto ugdymo bendriausius bruožus.
3. Apžvelgti vaikų emocinio intelekto ugdymo programą Lietuvoje.