Lyginamoji histologija

Histologija- tai mokslas apie audinius, histologija tiria daugialąsčių gyvūnų audinių formavimąsį ,struktūrą ir funkcijas, audinių pasiskirstymą organuose. Terminas „Histologija“ sugalvotas 1801 M.Bišos ( Biša). Šiuolaikinė histologija- tai mokslas tiriantis gyvūnų struktūrą. Ir pilną histologijos kurso programą turėtų sudaryti- citologija, bendroji histologija, specialioji histologija ( kai nagrinėjamos įvairių organų struktūros), lyginamoji histologija ( daugialąsčių gyvūnų audinių panašumai ir skirtumai), embriologija ( aiškina organų ir organizmų vystymąsį).Histologijos tyrimų objektas – tai audinių histofiziologijos, augimo, regeneracijos dėsningumų aiškinimas. Tiriamas audinys yra puiki medžiaga, kuri gali būti ruošiama tyrimams elektroniniu mikroskopu. Yra išskiriamos keturios audinių grupės: epitelinis audinys, jungiamasis audinys, raumeninis ir nervinis audiniai. Šiandien histologija suprantama ne vien kaip mokslas apie audinius. Šiandien tai mokslas, tiriantis gyvūnų ir žmogaus organizmo mikroskopinę struktūrą bei nagrinėjantis struktūrų ryšį su funkcija. Taigi, histologija yra kaip tik ta sritis, kurioje elektroninio mikroskopo pagalba yra ypač reikalinga.Aristotelis –jis pirmasis žmogaus kūną suskirstė į dvi dalis- vienarūšes ( raumenis, sausgysles) ir nevienarūšias ( įvairūs organai). Biša ( Bichat). Jis išskyrė 21 audinių rūšį ( iš žmogaus organizmo). Jis audinį apibrėžė , kaip organizmo sistemos dalį ( sudėtingą organų sistemą sudaro mažiau sudėtingos sistemos- audiniai).A.Mayer- 1819 įtvirtino histologija kaip mokslqą, beto ją išskyrė kaip atskirą mokslo sritį.1841- Leidigas ir Kiolikeris ( Kelikeris)- teigia kad organus ( organizmą) sudaro 4 audinių rūšys.( ląstelės teorija- augalai ir gyvūnai formuojasi iš vienos ląstelės. XIX a. viduryje remdamiesi jau gana gausiomis žiniomis apie ląstelę zoologas T.Švanas ir botanikas M. Šleidenas 1839m. suformulavo ląstelės teorija. Ląstelės teorija tebėra svarbi ir šiandien. Ji buvo ne kartą patikrinta ir papildyta daugybe duomenų. Dabartinė ląstelės teorija išskiria šiuos pagrindinius teiginius: 1. ląstelė – svarbiausias visų organizmų sandaros ir vystymosi vienetas, mažiausias gyvojo organizmo vienetas;2. visų vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų ląstelės yra panašios sandaros, cheminės sudėties, turi panašių gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos požymių;3. ląstelės dauginasi dalydamosi ir kiekviena nauja ląstelė susidaro dalijantis pirminei (motininei) ląstelei;4. sudėtingų daugialąsčių organizmų ląstelės specializuotos pagal atliekamas funkcijas, sudaro audinius; iš audinių sudaryti organai, iš jų- organų sistemos, o šios kartu sudaro gyvąjį organizmą.)

1985 Zavarzinas- išleido lyginamosios histologijos pagrindus.

Audinys (texti) – tai evoliuciškai susiformavusių ląstelių ir neląstelinių struktūrų sistema, kuriai yra būdinga bendra kilmė, panašios morfologinės savybės ( sandara), funkcijos, be to ši struktūrų sistema geba pasižymėti tam tikrais fiziologiniais ypatumais. Audinys neturi tam tikros formos, bet turi tam tikrą struktūrą. Pagal gyvūnų audinių klasifikaciją ( paremtą audinių mikroskopinėmis strutūromis ir funkcijų ypatybėmis) audiniai ra 4 tipų- epitelinis, jungiamasis ( kraujas, kaulai, kremzlės sausgyslės, riebalai), nervinis, raumeninis . Šie tipai skirstomi į atitinkams grupes remiantis morfologinėmis ir struktūrinėmis ypatybėmis, funkcionavimu. Histogenezė- tai gemalinio lapelio virtimas audiniu.

Audiniai formuojasi iš 3 gemalinių lapelių ( ektodermos, mezodermos ir entodermos), kai veikia ontomorfogenai , tada iš atitinkamų gemalinių lapelių vystosi atitinkami audiniai. Audinio ypatybės, funkcijos labiau priklauso nuo tarpląstelinės strutūros, o ne nuo ląstelinės. Audinių santykis organuose būna labai nevienodas. Paprastai organai sudaryt iš daug audinių, bet jei vienas audinys miršta , tai greičiausiai mirs ir organas, seka tada organų sistema ir visas organizmas. Audinio struktūra yra glaudžiai susijusi su jo funkcijomis. Audinys- tai kūno funkcinis vienetas ( struktūrinis, morfologinis - būtų ląstelė). Audiniai – tai ląstelių ir tarpląstelinės medžiagos visuma, geba atlikti kokias tai funkcijas.( audinio funkcijos ir savybės priklauso nuo tarpląstelinės medžiagos, yra jos ar ne , kiek jos ir kokia ji, tarpląstelinę med-iagą gamina pačios ląstelės)Į kiekvieno organo sudėtį įeina daug audinių, tarp atskirų audinių yra glaudus ryšys. Pagrindinis audinio elementas yra ląstelė. Audinius sudarančios ląstelės geba daugintis, o pagal koks jų dauginimosi aktyvumas ir diferenciaciją- išskiriamos 4 ląstelių rūšys: gemalinės, statinės, augančios ir atsinaujinančios.

Audinių 4 tipai pagal morfofunkcines savybesEpitelinis audinys ( textus epithelialis) dengia kūno paviršių, iškloja tuščiavidurių organų sieneles, suformuoja liaukas. Sudarytas tik iš ląstelių ( tarpląstelinės medžiagos mažai , arba visai nėra), kurios sudaro tam tikrus klodus, dengiančius paviršius ir kūno ertmes. Jungiamasis audinys ( textus connectivus) - sujungia įvairius kitus audinius į visumą ( tiek strultūrine, tiek funkcine prasme), tai įvairi audinių grupė, bet ši grupė yra bendros kilmės ( visi šio tipo audiniai išsivysto iš mezenchimos), turi panašius sandaros principus, funkcijas, padėtis. Jis sudarytas iš ląstelių ir didelio kiekio tarpląstelinės medžiagos. Raumeninis (textus muscularis)- audinys susidedantis iš susitraukti gebančių ląstelių ( tai raumeninės skaidulos). Atlieka judėjimo funkciją. Nervinis audinys (textus nervosus). –audinys gebantis apdoroti informaciją, geba integruoti ir kontroliuoti kitų audinių veiklą. Šis audinys sudarytas iš nervinių ląstelių ir neuroglijos, sugeba priimti dirginimą ir praleisti nervinį impulsąŠios audinių rūšys ( tipai) dar skiriami į pogrupius. Į pogrupius skirstoma pagal parametrus- šie naudojami klasifikuojant audinius. Parametrai gali būti morfologiniai, funkciniai. Pvz. epitelis nuo jungiamojo audinio atskiriamas pagal morfologines savybes, o nervinis ir raumeninis audiniai- pagal funkcines savybes. ( bet kai norime raumeninį audinš išskirstyti į grupes ( ar lygieji, ar skersaruožiai raumenys) tai jau atsižvelgiama į morfologiją).