Patologinė fiziologija

Kepenų nepakankamumas

Kepenų nepakankamumui (KN) būdingi aukščiau išvardytų funkcijų sutrikimai, kurie vėliau gali ilgam stabilizuotis, išnykti arba progresuoti. • Tai sindromas, kai kepenys nebeatlieka savo funkcijų. Tokiu atveju kepenys nebeišvalo kraujo ir nuodingi produktai patenka į sisteminę kraujotaką, užnuodydami visą organizmą, ypač smegenis.

• KN lemia kepenų histologiniai, taip pat humoraliniai pakitimai, kurie atsiranda dėl hepatocitų citolizės ir kepenų nekrozės.

Požymiai:

Gelta. Kepenų gaminamas bilirubinas patenka į kraują bei audinius. Pagelsta ligonio oda, gleivinės, akių obuoliai.

• Ascitas - tai skysčio sankaupa pilve. Dažniausiai ascitas pasireiškia lėtinių kepenų ligų atveju. Dėl kepenų patologijos kraujas susilaiko vartų venoje, bei visame jos baseine. Dėl didelio slėgio kraujo plazma sunkiasi pro vartų venos sieneles ir kaupiasi pilve. • spaudimo padidėjimas vartų venos baseine sukelia įvairių organų varikozes. Šios venos išlenda į gleivinių bei odos paviršių, pažeidžiama jų sienelė. Dėl menkiausio pažeidimo, iš šių venų pradeda kraujuoti. Sergantysis dažnai vemia, tuštinasi krauju, kartais gali visiškai nukraujuoti. • Galutinė ir sunkiausia sindromo stadija - hepatinė encefalopatija. Tai - smegenų pažeidimas. Iš pradžių ligonis greit nuvargsta, tampa mieguistas, sutrinka intelektualiniai gebėjimai. Vėliau pasireiškia neurologiniai simptomai: sutrikusi kalba, pusiausvyra, traukuliai. • Galutinis encefalopatijos laipsnis - vadinamoji kepenų koma.

Kepenų nepakankamumas yra esminiai ekskrecijos, kraujagyslių ir hepatocitų funkcijos sutrikimai.