Avicena. Sielos anatomija

Jau iš paties pavadinimo galime suprasti, kad Juozas Žilionis šiame straipsnyje didžiausią dėmesį skiria sielos sampratos analizei. Anksčiau man yra tekę susidurti su Aristotelio sielos samprata, kuri plačiai aprašyta veikale „apie sielą“. Būtent ir šiame straipsnyje, autorius remiasi Aristotelio sielos buvimo įrodymu, jo pažiūromis, tačiau taip pat neatmeta ir neoplatonikų idėjų, kurios prisideda prie sielos sampratos formavimo. Kaip žinome, anatomija tiria žmogaus organizmo kūno sandarą. Šiuo atveju, tiriamasis žmogaus kūno „organas“ yra siela. Siela, pasak Avicenos, turi tam tikrą išskirtinį bruožą vadinamą mąstymu, kuris „kaip intelektinė sielos veikla, išskiria žmogų iš kitų gyvų būtybių ir susieja jį su atskiromis inteligencijomis“.[1] Tos inteligencijos galėtų būti apibūdinamos kaip intelektas ir kūrybiškumas. Būtent dėl šių sielos požymių ji pasižymi dvasingumu ir tuo žmogus skiriasi nuo kitų gyvų būtybių. Vertėtų paminėti, kad Avicenna paliko tikrai nemažą pėdsaką filosofijoje ir ne tik kontempliuodamas sielos analizės klausimais, bet apėmė ir fizikos, logikos, matematikos, metafizikos sferas. Nors filosofas ir buvo aistringas Aristotelio pasekėjas ir daug ką perėmė iš jo, visgi įnešė naujovių ir savitą bei originalų požiūrį į filosofines problemas.

[1] Avicenna: sielos anatomija, J. Žilionis, straipsnis iš „LOGOS“, Nr. 59, balandis - birželis. A. Motuzas, 2009.