Moters vaizdavimas skirtingų epochų lietuvių literatūros kūriniuose

Lietuvių literatūroje gausu įvairaus žanro kūrinių, išaukštinančių gerąsias moters savybes. Visais laikais rašytojai savo kūriniuose daug dėmėsio skyrė nuodugniam moters paveikslui. Skirtingų epochų rašytojai vaizdavo taip pat nevienodus moters pasaulius. Vieni autoriai pavaizduodavo moteris kasdieniniame gyvenime, kiti – sutelkdavo dėmesį į moters kaip aukštuomenės narės vaizdavimą. Šiandien savo kalboje remsiuosi trijų autorių kūriniais: Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“, Juozo Tumo–Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ ir Vinco Mykolaičio–Putino romanu „Altorių šešėly“.

Jonas Biliūnas – vienas žymiausių XX a. pr. lietuvių klasikų, prozininkas. Jis laikomas lyrinės novelės pradininku lietuvių literatūroje. Daugiausia J. Biliūnas rašė noveles, yra sukūręs ir vieną apysaką „Liūdna pasaka“. Savo kūriniuose, dažnai vadinamuose psichologiniais, autorius itin didelį dėmesį skiria moralinėms ir egzistencinėms problemoms, atstumtojo, nelaimingo žmogaus gyvenimui ir jo vidiniam pasauliui. Apysakoje „Liūdna pasaka“ Juozapota yra pavaizduota, kaip mylinti savo vyrą: „Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo“; darbšti: „Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį“; pamaldi: „Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti“; pasižyminti intuicija: „Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia baimė ima…“; tikinti šviesia ateitimi: „Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?..“ Juozapota – lietuvės moters kančių ir nelaimių ilgaamžėje kovoje dėl laisvės simbolis. Ši veikėja yra jautri, bet naivi kaimo moteris. Aplinkos reiškinius suvokia savo širdimi. Tai jautri, bet naivi kaimo moteris, tikinti šviesesne rytdiena, nesugebanti sieti savų svajonių su kovos sunkumais. Juozapotos charakteristikoje ypač ryškus akių vaidmuo. Jos atspindi moters vidinę būseną. Apysakos pradžioje – tai nuostabios akys „kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės“. O Juozapota – linksma, jauna, laiminga, kupina šviesiausių svajonių, tikėjimo gyvenimo gerove. Po mylimo vyro mirties dvasiškai miršta ir Juozapota, jos tolimesnis be menkiausio mąstymo gyvenimas pasmerktas vargui, kančioms, beprasmiškam Petriuko ieškojimui, o Juozapotos akys – „du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali žmogui padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti matomos.“ Taigi laimė užgęsta Juozapotos akyse kartu su mylimo vyro netektim. Juozapota viską priima sapnais, nuojautomis, jausmais. Ją todėl valdo likimas. Jausmai – vienintelis jos informacijos šaltinis. Juozapota – tarsi tiltas, jungiantis dvi epochas. Pasakotojas pajunta dalį kito veikėjo skausmo savyje. Tai biliūniškojo charakterio pagrindas. Juozapotą apibūdina gilus dvasingumas. Jai visą esmę pasako nuojautos, jausmai. Tolesnis jos vaizdavimas vyksta su neiginiais: nejautė, nematė, nesuprato. Juozapotos paveiksle rašytojas įkūnijo tautinius paprastos lietuvių liaudies moters bruožus. Juozapota – gražiausias ir švelniausias paveikslas „Liūdnoje pasakoje“.