Moters paveikslas Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ ir Vaižganto apysakoje „Dėdes ir dėdienės“

Tikra moteris šiais laikais įsivaizduojama kaip siekianti savo tikslo, drąsiai žvelgianti į ateitį, nepasiduodanti gyvenimo sunkumams. Įvairus moters įvaizdis buvo kuriamas nuo seniausių literatūros laikų, aprašomi vaizdingi jų paveikslai ne tik padėdavo kurti veikėją, bet ir labai praturtindavo visą kūrinį. Lietuvių literatūroje moters paveikslas kuriamas skirtingai: vienos jų šeimos saugotojos, kitos gundytojos, o dar kitos tapo menininkų mūzomis. Galima teigti, kad beveik visais laikais moteris buvo ir yra pateikiama kaip namų šeimininkė, namų židinio saugotoja. Taip pat, moteris laikoma ir kantria, likimui nuolankia būtybe. Galbūt keista, tačiau moterys gali būti ir labai stiprios, nors dauguma įsitikinę, kad stiprioji lytis yra vyrai. Taigi, kokie būna tie moterų paveikslai? Atsakymą galima rasti Šatrijos Raganos bei Juozo Tumo – Vaižganto kūriniuose.

Pasak V. Kelertienės, vis grįžtame prie Šatrijos Raganos, užčiuopusios pradinę stadiją intelektualios, visuomeniškos, turinčios vidinį gyvenimą moters. XX amžiaus pradžioje Šatrijos Ragana kūrinyje „Sename dvare“ sukūrė tikros motinos paveikslą. Pagrindinė kūrinio veikėja mamatė Marija be galo atsidavusi savo vaikams, ne savo pomėgius, o jų auklėjimą laiko didžiausia pareiga. Rašytoja, būdama puiki pedagogė, atskleidžia krikščioniškųjų vertybių ugdymo svarbą, auklėjimą, paremtą Biblijos mokymu. Mamatės dvasios atrama yra tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo valia, to ji moko ir savo vaikus.

Graži, protinga mamatė jaučia artimą ryšį atvirai jai simpatizuojančiam Jonavičiui, bet pasiryžta nukirsti bet kokį ryšį su juo - ji žmona ir motina pirmiausiai. Ar reikėjo mamatei ryžtis šeimai, jei jos siela tokia trapi, nežemiška, pilna nerimo ir ilgesio? Bet kartą apsisprendęs ar lemtingą žingsnį žengęs žmogus turi paklusti pareigai.

Mamatė ugdo vaikų meninį skonį. Visi trys vaikai mielai