Ar tikrai gyvenimas toks trapus?

Gyvenimo prasmės klausimas – vienas svarbiausių kiekvieno žmogaus gyvenime. Esame linkę manyti, jog svarbu suvokti gyvenimo prasmę bei rasti savo vietą pasaulyje. Tačiau, spręsdami šį klausimą, neretai susiduriame su gyvenimo trapumo jausena, kurią sukelia netinkamai susiklosčiusios aplinkybės, mirties nuojauta. Neabejotina, jog literatūroje šios temos svarbios.

Neretai pajuntame, kaip gyvenimas lyg fortūnos ratas neleidžia ilgai džiaugtis gerais dalykais, žaidžia žmogaus likimu. Atrodo, vieną minutę veidą puošia šypsena, o jau kitą skruostais bėga ašaros. Yra sakoma, kad mes patys esame gyvenimo kalviai, tačiau kaip dažnai nutinka neplanuotų ir mums nesuprantamų dalykų. Gyvenimas yra labai trapus ir nenuspėjamas, kad planai labai greitai virsta tragedija, o norai – nesėkmėmis. Literatūroje, ir ne tik lietuvių, ši tema labai dažnai pabrėžiama. Sarbievijus savo poezijoje nenustoja teigęs, kad net ir tokio trumpo gyvenimo žmogus nevaldo. Jis veltui stengiasi planuoti ateitį, nes virš visų jo darbų ir svajonių nuolat plevena ironiškas fortūnos šypsnys. Fortūna Sarbievijus vadina aklą sėkmę, atsitiktinumą, tai, ko žmogus negali nei suprasti, nei numatyti, nei permaldauti. O gyvenimo trapumą ir kuria nesuplanuoti, nenumatyti atsitiktinumai. Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu it sviediniu: tai švysteli jį į padanges, tai leidžia kristi žemyn. „Toks jau būdas lemties – pokštus mums nuolat krėst.“ Vienintelis ateities įvykis, kurio kiekvienas neišvengiamai sulaukia, yra mirtis.