Beatričės paveikslas Juozo Grušo kūrinyje „Meilė, Džiazas, Velnias“

Beatričės charakteryje sudėta visa, kas gražu: ir tiesos siekimas, ir pasiaukojimas, ir nuoširdumas. Beatričė – gatvės vaikas, be šeimos. Į savo draugus ji panaši tiek socialine padėtimi, tiek savo amžiumi, pomėgiais, elgesiu. Beatričė jaučiasi sava tiek katile, tiek gatvėje, tiek Juliaus ar Andriaus tėvų namuose. Tačiau tiek gatvėje tarp vaikų ar tėvų aplinkoje, tiek psichiatrinėje ligoninėje ji išlieka nepaliesta blogio. Beatričė nuolatos gelbsti savo draugus, nori juos atversti į doros kelią. Ji užsispyrusiai žadina Andriaus tėvą prokurorą, kad šis suprastų, prie kokios bedugnės ribos stovi jo sūnus. Ji į realų gyvenimą sugrąžina ir Juliaus tėvą, paskendusį mokslinėse teorijose ir praradusį sąžinės balsą. Sudaužiusi Platono biustrą, Beatričė tik tada priverčia filosofą apsispręsti, ko jam labiau gaila – nieko, imesto į gatvę, ar nerealizuotų idėjų